Чужая среда в лирике ссыльных литовцев

LTStraipsnyje nagrinėjami antologijos „Tremtinio Lietuva“ eilėraščiai kaip kolektyvinės sąmonės išraiška. Antologijoje ryškiai atsispindi savo „kitoniškumo“, „svetimumo“ suvokimas. Svetimo, svetimumo samprata siejama ne su etniniais žmogaus požymiais, o su jo socialinėmis bei moralinėmis savybėmis. Svetimi tie, kurie patys smurtauja ar padeda smurtauti. Savi - visi tie, kurie atsidūrė bėdoje. Svetima poetams ir aplinka: Sibiras, lageriai, taiga, amžinas įšalas, stepė ir pan. Si aplinka suvokiama kaip opozicija gimtajam kraštui ir vertinama neigiamai. Jai apibūdinti vartojami emociniai epitetai bei kiti predikatai, turintys nacionalinę konotaciją. Vėliau rašytuose eilėraščiuose riba tarp „mes“ ir „jie“, „sava“ ir „svetima“ tampa nebe tokia ryški. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Kolektyvinė sąmonė; Poezija; Savas/svetimas; Sibiro tremtis; Svetima aplinka; Tremtiniai; Tremtinių poezija; Tremtis; Collective consciuos; Exile; Poetry; Poetry of deportee; Strange; Transportation to Siberia.

ENThe paper analyses the poems of the anthology “Tremtinio Lietuva” [The Exile’s Lithuania] as the expression of collective consciousness. The anthology points out the perception of own “otherness”, “foreignness”. The concept of foreign and foreignness is related not to the ethnic characteristics of a person, but to his social and moral properties. Foreign are those who exert violence or help to exert violence. Own are those who are in trouble. The poets find the environment foreign too: Siberia, internment, taiga, permafrost, steppe, etc. This environment is perceived as an opposition to the native land and is evaluated negatively. It is described through emotional epithets and other predicates with a national connotation. Later poems are not characterised by a very distinct boundary between “we” and “they”, “own” and “foreign”.