The Development of the bodily cultural values system as the essential condition of children's drama education

LTStraipsnyje nagrinėjama kūno reikšmė dramos ugdymo teorijoje ir praktikoje. Dramos pamokose kūnas yra svarbiausia reprezentacijos forma, tad straipsnyje yra aptariama vaikų mokymo, ką kūnas reiškia per kalbą, gestus, pozą, santykines vieno kūno padėtis su kitais, problema. Pabrėžiami socialiniai ir kultūriniai kūno išraiškos aspektai dramos ugdyme. Tyrime keliami šie uždaviniai: a) pagrįsti kūno svarbą dramos ugdyme bei dramos įtraukimo į ugdymo programas poreikį; b) ištirti 5-6 m. vaikų kūno artistinės išraiškos ypatumus dramos užsiėmimuose; c) įvertinti 5-6 m. vaikų artistinius gebėjimus ir kūno judesių išraiškos potencialą. Tyrimo metodai yra šiuolaikinės sampratos analizė remiantis literatūra, ugdymo eksperimentas, pedagoginis stebėjimas ir statistinis duomenų palyginimas. Tyrime dalyvavo dvi grupės vaikų (68 vaikai), tyrimas truko 2 metus. Atlikus mokslinę literatūros analizę, daromos išvados, kad kūno judesiai vysto vaikui svarbius gestų, pozos ir kalbos saviharmonizacijos gebėjimus. Tyrimo duomenys atskleidė, kad dramos vystymas ikimokykliniame amžiuje gali atskleisti vaiko potencialias kūrybines intelektines jėgas, kurios yra svarbios jų asmeninei socialinei ir kultūrinei raidai. Tyrimas atskleidžia, kad sąmoningo vaizduotės ir sąlygoto elgesio mokymas vysto kūrybinius jausmus, psichofizinę laisvę, drąsą ir nepriklausomybę. Dramos ugdymas vaikams gali būti vertinamas ne tik kaip priemonė, kuria siekiama kultūrinių tikslų, bet taip pat kaip specifinis subjektas, kuriuo siekiama išmokyti skaityti ir suprasti kultūrinį kūno simbolizmą.

ENThis paper is concerned with raising some questions about the body in the theory and practice of drama education. The paper suggests that television and video viewing should be seen, like reading, as an area for educational partnership and dialogue between children, parents and teachers. At the same time the insight into children's responses to horror films, violence scenes shows that they to some extent know how to соре with their feelings. Since in drama classrooms the body is the pre-eminent form of representation, the problem of learning in terms what the body signifies through speech, gesture, posture, relative positions of one body to another is discussed. The emphasis is placed on the social and cultural aspects of the performance of bodies in drama education. [From the publication]