Rašytoja, kuri sunkiai vaikščiojo...

LTStraipsnyje, skirtame 110-osioms Ievos Simonaitytės gimimo metinėms, bandoma įdėmiau įsižiūrėti į jos visą gyvenimą, neįgalaus kūno moters patirtį, esmingai dariusią įtaką viešajai tapatybei ir kūrybinei raiškai. Rašytoja niekad neslėpė savo patirties savitumo – fizinės negalios, skaudžiai jaustos betėvystės. Didžiąją dalį savo kūrinių („Vilių Karalių“, „Pikčiurnienę“, autobiografinę trilogiją) parašė nesikeldama iš ligonės lovos, retai išeidama iš namų. Jutiminė neįgalaus kūno moters savivokos formavimosi erdvė I. Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos tekstuose buvo nuolat juntama. Ji esmingai veikė ir rašytojos patirtį – leido jai skleistis kaip svarbiai ir reikšmingai, jau turinčiai psichologinių atramų resursus. O jų neįgalaus kūno rašytojai prireikė nemažai. Anot jos, mamos vadinama „nejudamas turtas“. Rašytojos kūryboje ir kasdieninėje korespondencijoje pulsuojantys savivokos modeliai iš esmės bylojo apie tą pačią socialinį atskirumą ir fizinį nejudrumą patyrusio asmens viešosios elgsenos logiką. Pagal ją tam, kad viešumoje būtų girdimas lig tol buvusio atstumto ir nereikalingo asmens „aš“, reikia kalbėti aštria, egocentriška kalba, gerokai pakeltu tonu. I. Simonaitytės tonas niekados nebuvo tylus – jis privertė atkreipti dėmesį į kalbančiąją. Tačiau pakeltas rašytojos tonas ne visada leido girdėti tai, kas yra sakoma. „Muziejinio eksponato“ statusas kultūroje, nors ir žavėjęs savo vertybiniu pripažinimu, nebuvo pakankamas. I. Simonaitytė siekė gyvo dialogo, visavertės kultūrinės komunikacijos, ne tik savo kūrinių, bet ir neįgalaus kūno rašytojos tapatybės pripažinimo.Reikšminiai žodžiai: 20 a. lietuvių literatūra; Autobiografinė proza; Autobiografinės knygos; Feministinė kritika; Ieva Simanitytė; Ieva Simonaitytė; Lietuvių proza; Neįgalumas; Psichoanalitinė literatūros kritika; Vienišumas; 20th century Lithuanian literature; Autobiographic literature; Autobiography; Disability; Feminist criticism; Ieva Simonaitytė; Ieva Simonatytė; Lithuanian prose; Loneliness; Psychoanalytic literary criticism.

ENThe article, dedicated to the 110th anniversary of Ieva Simonaitytė, attempts to peer into her entire life, experience of a disabled woman, who had substantially influenced public identity and creative expression. The writer has never concealed the singularity of her experience – physical disability, painful parentless experience. She wrote most of her masterpieces (“Vilius Karalius”, “Pikčiurnienė”, autobiographic trilogy) in the hospital bed, seldom leaving home. Sensual space of formation of self-image of the woman living in a disabled body was constantly felt in the texts of life and creative work of I. Simonaitytė. It has also substantially influenced the writer’s experience – enabled her to unclose as an important and significant individual having the resources of psychological support, which she, as the disabled writer, needed a lot. Her mother used to call her an “immovable property”. The models of self-image, pulsating in the writer’s creative work and daily correspondence, have essentially testified the same logic of public behavior of an individual, who has suffered social exclusion and physical immobility. According to her, in order for the “ego” of the alienated and unnecessary individual to be heard in public, a trenchant and egocentric speech must be used. I. Simonaitytė’s voice has never been still – it forced to take note of the speaker. However, such raised voice of the writer did not always serve for hearing everything what is said. A “museum exhibit” status in the culture, though fascinating by its valuable recognition, was not enough. I. Simonaitytė aspired after a live dialogue, fully-fledged cultural communication, recognition of not only her works, but also of the identity of the writer living in the disabled body.