Ezopo kalba kaip teorinė sąvoka, arba kaip mums kalbėti apie sovietmečio literatūrą

LTEzopo kalbos sąvoka – bene dažniausiai rašytojų, ir literatūros kritikų pasitelkiama, kai prisieina kalbėti apie sovietmečio literatūrą. Straipsnyje trumpai apžvelgiami pamąstymai apie Ezopo kalbą ir teikiama išvada, kad rimtų tyrimų beveik nėra. Svarstomaa, ar dėl to, kad sovietinė patirtis pernelyg arti ir pernelyg skaudi, ar dėl to, kad pats reiškinys sunkiai leidžiasi teoretizuojamas. Visų kalbų apie sovietmečio literatūrą sraute išskiriamas Marcelijaus Martinaičio bandymas reflektuoti poezijos statusą aptariamu laikotarpiu ir to statuso pasikeitimą šiandien. Pirmiausia todėl, kad apie pačią problemą kalbama nedemonstruojant asmeninių nuoskaudų ir nieko nekaltinant. Antra, ši refleksija yra palikusi itin vaisingą pėdsaką pačioje M. Martinaičio poezijoje – eilėraščių rinkinyje „K. B. Įtariamas“ (2004). Visų pirma jam rūpi bendriausias klausimas: išsiaiškinti ne pavienių sistemos sraigtelių vaidmenį ir juodus darbus, o suprasti, kaip veikė sudėtinga ir paini sistema, lėmusi Ezopo kalbos susiformavimą. Kaip tik šitokiu būdu aptariamas cenzūros ir savicenzūros veikimo mechanizmas, apimantis visą komunikacinę grandinę – autorių, tekstą, skaitytoją, kurių santykius modeliuoja ir tam tikra prasme iškreipia virš tradicinio, komunikacinio modelio pakibusi ideologinė superstruktūra. Kita svarstoma problema – Ezopo kalbos ir apskritai poetinės kalbos santykis. Be M. Martinaičio svarstymų, tolimesniems Ezopo kalbos ir jos funkcionavimo tarybinėje visuomenėje tyrimams svarbios J. Dobrenkos metodologinės nuostatos ir kai kurios kruopščių tyrimų išvados.Reikšminiai žodžiai: Alegorija; Ezopo kalba; Jevgenijus Dobrenko; Kalbėjimas; Marcelijus Martinaitis; Perkeltinės prasmės; Sovietinė cenzūra; Sovietmečio lietuvių literatūra; Sovietmečio literatūra; Suvokimas; Teorija; Aesop's fables; Aesopian language; Allegory; Esopus language; Figuratively; Jevgenij Dobrenko; Marcelijus Martinaitis; Perception; Soviet Lithuanian literature; Soviet censure; Soviet literature; Soviet times literature; Speaking; Theory.

ENAesop’s language is probably the most common concept invoked by writers and reviewers, when they have to talk about the literature of Soviet times. The article covers a brief review of contemplations on Aesop’s language and a conclusion that serious research is almost not available. It is discussed whether it is so that Soviet experience is still too close and too painfull or that the phenomenon itself is too hard to be theorized. The attempt of Marcelijus Martinaitis to reflect on the status of poetry during the period under review and changes in this status today is distinguished in the flow of all talks about Soviet literature. First of all because the problem itself is referred to without any demonstration of personal grievance and accusation. Secondly, this reflection has left an especially productive imprint in M. Martinaitis’ poetry – selected poems “K. B. Įtariamas” [K. B. Suspect] (2004). First of all he is concerned about the umbrella question: not to find out the role of single cogs of the system and the donkeywork, but to understand the function of sophisticated and complicated system that determined the formation of Aesop’s language. This is exactly the way the mechanism of operation of censorship and self-censorship is discussed, covering the entire communication chain – author, text, reader, the relationship of which is modeled and in a way skewed by ideological superstructure suspended above the traditional and communicative model. Another issue is the relationship between Aesop’s language and poetic language in general. Besides M. Martinaitis’ contemplations, the methodological guidelines of J. Dobrenko and certain finding of thorough research are substantial for further research of Aesop’s language and it’s functioning in Soviet society.