Kai kurie lietuvių rezistencijos fenomeno bruožai

LTStraipsnyje analizuojamas tik vienas lietuvių rezistencijos fenomeno bruožas – santykiai su civiliais gyventojais ir kolaborantais, atsakomybės už kraštutinių priemonių padarinius problema. 1944–1951 m. baudžiamųjų operacijų ir partizanų antpuolių metu nuo dviejų trečdalių iki vieno trečdalio žuvusiųjų priskirtini okupavusios valstybės pareigūnų kategorijai. Besipriešinančių žmonių nuostoliai buvo 5–12 kartų didesni. Sovietizacijos procesas, antipartizaninių karinių įgulų tinklo sukūrimas nenulėmė civilių gyventojų nuostolių sumažėjimo. Civiliams priskiriami nuostoliai susilygino su ginkluoto pogrindžio patirtais nuostoliais, bet neišaugo. Per visą Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio egzistavimo laikotarpį civilių gyventojų nuostoliai sudarė 1525 žuvusiuosius (saugumo darbuotojų, stribų, sovietinių partinių ginkluotų aktyvistų žuvo dar 615). Partizanų nuostoliai buvo dvigubai didesni – 3070 žuvusiųjų. Pokarinė vidaus rezistencija neturėjo jokių vilčių sulaukti pagalbos ir išlikti. Tai buvo iš esmės spontaniškas, Baltijos šalyse galingiausias, intensyviausias ir neišvengiamas sąjūdis, kuris išreiškė lietuvių tautos aspiracijas būtent tuo istoriniu laikotarpiu. Egzistencinės nuostatos, mirties neišvengiamumo ir geopolitinio vienišumo psichologija iš esmės formavo santykių su civiliais gyventojais pobūdį. Vien schematizuotas aritmetinis nuostolių skaičiavimo metodas rezistencijos padarinių visuomenei vertinimą atveda į akligatvį.Reikšminiai žodžiai: Lietuviai; Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis; Lietuvos rezistencijos fenomenas; Partizanai; Pokarinė rezistencija Lietuvoje; Rezistencija; Sovietinis režimas; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); In Lithuania; Lithuania freedom fighter's movement; Lithuanian Nation; Lithuanian resistance phenomenon; Postwar resisitance; Resistance; Soviet regime; Soviet union.

ENThe author of the article analyses only one particular feature of the Lithuanian resistance phenomenon- relations with civilians and collaborators, the issue of responsibility for the consequences of extreme measures. In the period of punishing operations and partisans' assaults in 1944-1951, from two to one third of the casualties should be attributed to the category of the occupant state's officers. Losses incurred by resisting people were 5-12 times bigger. The sovietisation process, creation of the network of anti-partisan military crews did bring about any decrease in the civilian losses. Civilian losses became equal with the losses incurred by the armed underground, but did not increase. Throughout the period of existence of the Lithuanian movement for freedom, civil losses were 1525 casualties (deaths of security workers, local armed members, armed soviet party activists amounted to another 615). Losses of partisans were two times bigger: 3070 casualties. Post-war internal resistance had little hope for help and survival. It was mainly spontaneous, the most powerful, intensive and inevitable movement in all Baltic States, which expressed the aspirations of the Lithuanian nation at that historical moment. Existential approaches, psychology of death inevitability and geopolitical solitude had major impact on the nature of relations developing with civil population. Graphical arithmetic loss calculating method alone would lead the assessment of the consequences of the resistance movement on society to a deadlock.