Centro partijų koalicija Steigiamajame Seime ir 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija
LTStraipsnyje nagrinėjama reikšmė, kurią 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucijos turiniui turėjo jos rengimo metu (1920 m. birželio 19 d.–1922 m. vasario 2 d.) veikusi partinė koalicija, jungusi dvi įtakingiausias Steigiamojo Seimo politines jėgas: centro dešinei atstovaujančius krikščionis demokratus, ir centro kairei atstovaujančius valstiečius liaudininkus. Koalicijos narių nuostatos dėl pagrindinių konstitucinių principų iš esmės nesiskyrė. Nors Steigiamajame Seime dominuojantys krikščionys demokratai pasisakė už parlamentinę demokratiją su Respublikos Prezidentu ir Seimui atsakingu Ministrų kabinetu, o valstiečiai liaudininkai rėmė svarbiausias kairės, siekusios Seimą padaryti vieninteliu valdžios atstovu (Vyriausybę pakeisti atitinkamomis Seimo komisijomis, o Prezidentą – Seimo pirmininku), nuostatas, bet jie neprieštaravo ir kompromisui su krikščionimis demokratais. Išimtį sudarė pasaulėžiūros dalykai: požiūris į bažnyčios ir valstybės santykius, į švietimo ir religijos klausimus. Ypač nevienodai, netgi priešingai, negu pristatoma krikščionių demokratų ir visų kairiųjų jėgų programose, siūloma spręsti konstitucinės sąžinės laisvės klausimą. Suinteresuoti galimybe ilgiau išsaugoti koaliciją, krikščionys demokratai per Konstitucijos projekto rengimą partneriams darė nemaža nuolaidų. Steigiamojo Seimo plenumui Konstitucinės komisijos pateiktas būsimosios nuolatinės Konstitucijos projektas aiškiai demonstravo politinės kairės reikalavimus.Savo idėjų realizavimą ir pagrindinį mūšį dėl programinių nuostatų įgyvendinimo krikščionys demokratai stengėsi atidėti iki projekto svarstymo pabaigos. Tik prieš pat projekto priėmimą, t. y. Steigiamajam Seimui baigiant savo darbą, krikščionys demokratai ryžosi paaukoti koaliciją ir tik savarankiškai pakoreguoti konstitucines nuostatas, ypač susiję su pasaulėžiūra. Būsimosios Konstitucijos straipsniai, susiję su religija ir pasaulėžiūros dalykais, supriešino buvusius partnerius, todėl už Konstitucijos priėmimą iš esmės tebalsavo krikščionių demokratų bloko žmonės. Toks Konstitucijos priėmimas neparodė realaus Steigiamojo Seimo frakcijų tikro bendro indėlio ir požiūrio į priimtą Konstituciją. Remiantis Konstitucijos rengimo ir svarstymo procesu, straipsnyje daroma išvada, kad balsavimo rezultatai nerodo, jog Konstitucija buvo tik krikščionių demokratų dokumentas. Ji vienintelė iš visų nuolatinių Lietuvos konstitucinių dokumentų buvo parengta bendradarbiaujant visoms demokratine tvarka išrinktame Steigiamajame Seime atstovautoms valstybės politinėms jėgoms. Konstitucija buvo krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų derybų ir susitarimų objektas, kompromiso, teisiškai rodančio to meto visuomenės daugumos interesų pusiausvyrą, teisinis aktas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1922 m. Konstitucija; 1922 m. Lietuvos konstitucija; Konstitucija; Krikščionys demokratai; Lietuvos Respublika; Partijų koalicija; Prezidento institucija; Steigiamasis Seimas; Valstiečiai liaudininkai; Coalition of parties; Constituent Assembly; Constitution; Lithuanian Constitution of 1922; Presidential Institution; The Christian democrats; The Constituent Assembly; The Constitution of 1922; The Peasants Populists; The Republic of Lithuania.
ENThe article analyses the importance of the Coalition of central parties, which was active during the period of drafting the Constitution of 1922, and its influence to the content of the Constitution. This Coalition integrated the two top political powers of the Constituent assembly – the Christian Democrats representing the central right position, and the Peasants Populists representing the central left position. Attitude of the Coalition partners towards the fundamental constitutional principles did not differ substantially. The Christian Democrats who dominated in the Constituent assembly spoke for the parliamentary democracy along with the President of the Republic and the Cabinet of ministers accountable to Seimas. Although the Peasants Populists supported the principal provisions of the left powers striving to make Seimas the sole authority, replacing Government with appropriate parliamentary commissions, and establishing the position of Chairman of Seimas instead of President, they did not object to going into compromise with the Christian democrats. The both sides could not, however, agree on the attitude towards certain fundamental values, i.e. the attitude towards the cross-relationship between the church and the state, and towards the questions concerning education and religion. Constitutional freedom of conscience was a particularly important and sore topic, that the programs of the Christians democrats and of all the left positions suggested to deal with in different ways. Concerned with retaining the coalition for as long as possible, the Christian democrats made some concessions to the partners during the period of drafting the Constitution. […]. [From the publication]
