Konstitucijos I skirsnio "Lietuvos valstybė" 1-8 straipsnių komentaras

LTKonstitucijos I skirsnį „Lietuvos valstybė“ sudaro 17 straipsnių. Šiame komentare aptariami principinės reikšmės 1–8 straipsniai. Juose įtvirtinti konstituciniai Lietuvos valstybės santvarkos pagrindai: nepriklausoma demokratinė respublika (1 str.), kurioje „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus atstovus“ (4 str.), valdžios padalijimo ar atribojimo principas (5 str.), Konstitucijos viršenybė prieš įstatymus ar kitus teisės aktus (7 str. 1 d.), kartu antikonstituciniais, neteisėtais ir negaliojančiais veiksmais yra laikomas valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu (8 str.). Šiame skirsnyje nėra tiesiogiai pasakoma, kad Lietuva yra teisinė valstybė, bet Konstitucijos viršenybės principai bei nuostata , draudžianti varžyti ar riboti Tautos suverenitetą, savintis visai Tautai priklausančias suverenias galias (3 str. 1 d.), taip pat ir konstitucijos preambulėje skelbiams tikslas – siekti atviros, teisingos, darnios, pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“, leidžia teigti, jog Lietuvos valstybėje pirmenybė teikiama ne įstatymo raidei, bet dvasiai. Taigi teisė nėra tapatinama su įstatymais, kurie negali pakeisti teisės ir prieštarauti jos esmei, pamatiniams principams, teisingumui. Šiuo požiūriu Lietuvos Konstitucijos I skirsnio 1–8 straipsnių sisteminė ir loginė analizė leidžia daryti šias principines išvadas: a) joks įstatymas ar kitas teisės aktas, reglamentuojantis valstybinės valdžios ir valdymo ar savivaldos institucijų veiklą, funkcijas ir įgaliojimus, negali prieštarauti Konstitucijai; b) valstybės įstaigų ar pareigūnų veikla, sprendimai, kuriuos jie priima atlikdami jiems pavestas funkcijas, negali pažeisti konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Demokratinė respublika; Konstitucija; Konstitucijos komentaras; Konstitucinė doktrina; Lietuvos Respublikos Konstitucija; Lietuvos Valstybė; Žmogaus teisės; Constitution; Constitution of the Republic of Lithuania, the Lithuanian State, Constitutional Commentary; Constitutional doctrine; Democratic republic; Human rights; State of Lithuania.

ENThe comment discusses Articles 1–8 of Chapter 1 "The State of Lithuania" of the Constitution of the Republic of Lithuania which bear a principal weight. They enforce the constitutional fundaments of the state system of Lithuania (an independent democratic republic (Art. 1), where "the people shall exercise the supreme sovereign power vested in them either directly or through their democratically elected representatives" (Art. 4)), the principle of the division and delimitation of power (Art. 5), the supremacy of the Constitution over laws and other statutes (Par. 1 Art. 7), as well as the fact that the forced seizure of state power or any of its institutions shall be considered an anti-constitutional action which is illegal and invalid (Art. 8). This chapter contains no direct stipulation that Lithuania is a rule-of-law state, however, the principle of the superiority of the Constitution and the provision prohibiting any restriction or limitation of the People's sovereignty or making claims to the sovereign powers belonging to the People (Par. 1, Art. 3), as well as the objective to strive for "open, just, and harmonious civil society and lawgovemed state" proclaimed in (he Preamble of the Constitution indicate that it is the spirit of the law rather than its words that is considered to be the most important in the state of Lithuania. Thus, the law is not identified with legislation which is universally binding and replace the law, including even those instances when legislation is passed in an arbitrary and subjective manner.In this respect, the systemic logical analysis of Articles 1–8 of Chapter 1 of the Constitution of Lithuania leads to the following principal conclusions: (a) no law or other statute regulating the activities, functions and mandate of public administration and government or local government institutions may contradict the Constitution, and (b) actions and decisions made by public authorities or officials in the performance of functions assigned to them may not infringe human rights and freedoms stipulated in the Constitution. [From the publication]