LT1918 m. atkurtai Lietuvos valstybei įgyvendinant tautos suverenitetą vienas svarbiausių uždavinių buvo nustatyti sienas su gretimomis valstybėmis ir atgauti prarastas etnines žemes. Klaipėdos kraštą Lietuvai pavyko atgauti tik po 1923 m. sukilimo. Remdamasi 1924 m. Paryžiaus konvencija Lietuva suteikė kraštui autonomijos statusą. Krašto autonomijos statusas, nustatytas konvencijoje ir Klaipėdos krašto statute, teisininkų buvo vertinamas nevienareikšmiškai. Nuomonių skirtumų tarp Klaipėdos krašto konvencijos signatarių atsirado ir įgyvendinant autonomijos nuostatas. [...] Pirmosios Respublikos metais teisinėje spaudoje buvo publikuotas tik pats sprendimas, o Užsienio reikalų ministerija išleido bylos vertimą. Šiame straipsnyje siekiama atskleisti Lietuvos suvereniteto Klaipėdos krašte interpretavimo problemą, atsižvelgiant į Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimą. Tuo tikslu pirmoje straipsnio dalyje trumpai apžvelgiama Klaipėdos krašto istorinė raida ir pagrindžiami teisėti Lietuvos reikalavimai grąžinti Klaipėdos kraštą Lietuvos valstybei. Antroje straipsnio dalyje apžvelgiama krašto perleidimo Lietuvai raida ir analizuojama teisinės padėties kaita. Toliau straipsnyje apibūdinama Klaipėdos krašto autonomija, jos funkcionavimas ir teisinis autonomijos įvertinimas. Paskutinė dalis skirta Nuolatinio Tarptautinio Teisingumo Teismo sprendimui Klaipėdos krašto statuto aiškinimo byloje. Čia apžvelgiama ginčo eiga, procesas teisme, įvertinamas teismo sprendimas, nagrinėjama sprendimo reikšmė Lietuvos suverenumo įgyvendinimui Klaipėdos krašte. Straipsnyje taikyti istorinis, lyginamasis ir loginis metodai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: 1924 m. Paryžiaus konvencija; 1924 m.Paryžiaus konvencija; Autonomija; Klaipėdos kraštas [Klaipeda region]; Klaipėdos krašto statutas; Klaipėdos krašto statutas ir autonomija; Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas; Nuolatinis Tarptautinis Teisingumo Teismas; Tarptautinis teisingumas; 1924 Paris Convention; 1924 Paris Convention: Klaipėda Region Statute and autonomy; Autonomy; International Justice; Klaipeda region; Klaipėda Region; Klaipėda Region Statute; Klaipėda Region Statute and autonomy; Permanent Court of International Justice; Permanent Court of Internetional Justice.
ENAfter restoration of Lithuania’s independence in 1918, implementing the nation’s sovereignty, one of the main objectives: to determine borders with neighboring countries and to regain lost ethnic lands. Lithuania managed to regain the Klaipeda region only after the revolt in 1923.On the basis of the Paris Convention in 1924, Lithuania had granted the region the status of autonomy. Regional autonomy status, determined by the Convention and the Statute of Klaipeda region by lawyers was evaluated controversially. Differences of opinions among signatories of Klaipeda region Convention emerged also when implementing provisions of autonomy. In the years of the First Republic only decision itself was published in the legal press, but Ministry of Foreign Affairs released translation of the case. This article aims to reveal interpretation problem of sovereignty of the Lithuania Klaipeda region, according to the decision of the Permanent International Justice Court. To this purpose the first part of the article briefly reviews historical development of the Klaipeda region and justifies legal requirements of Lithuania to return Klaipeda region to Lithuania. The second part gives an overview of development of the region transfer to Lithuania and analyses change of the legal situation. The following describes the autonomy, its functioning and legal assessment of autonomy of the Klaipeda region. The last part is devoted to the decision of the Permanent International Justice Court in Statutory interpretation case of the Klaipeda region. It gives an overview of dispute process, evaluates court decision, examines significance of the decision to implementation of Lithuania‘s sovereignty in the Klaipeda region. Historical, comparative and logical methods have been used in the article.