Miško idealumo empirika "Anykščių šilelyje"

• The Empiricism of idealising the forest in Anykščių šilelis (The Grove of Anykščiai)
• Empirics of the ideality of the forest in "The Forest of Anykščiai"

LTAntano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ recepcija lietuvių literatūros moksle paradoksaliai sustingo nuo pirmojo poemos interpretatoriaus Stanislovo Dagilio laikų. Ir XIX a. pabaigoje ir po šimto metų poemos suvokimas buvo grindžiamas mimetiniais klasicistinės estetikos principais. XIX a. pab. – XX a. pr. lietuvių rašytojai šį principą suvokė kaip maksimalų artumą kopijuojamam modeliui. Aprašomosios poezijos žanras kūrinio interpretaciją kreipia „gamtos grožio aprašymo“ linkme ir eliminuoja bet kokią gilesnę „Anykščių šilelio“ prasmę. Dagiliui poema tėra savitikslis gamtos poetizavimas. Taip interpretavimui paliekama tik pirmoji kūrinio dalis, kaip tik ir aprašanti mišką. Šiuo keliu suko ir visos vėlesnės „Anykščių šilelio“ interpretatorių kartos, pradedant Maironiu, tęsiant S. Čiurlioniene, Vaižgantu, M. Biržiška, baigiant XX a. pabaigos tyrinėtojais. Dėl to „Anykščių šilelis“ lieka bene labiausiai neįprasmintu kūriniu lietuvių literatūros istorijoje. Straipsnyje keliamas klausimas, ar tikrai poetinis „Anykščių šilelio“ statinys apsiriboja siaurai suprastu mimetiškumu – savitiksliu gamtos aprašymu, už kurio nebeslypi jokia gilesnė idėja? Tiriant prasminį kūrinio klodą šiuo atveju aiškinamasi ne ką ir kaip pavaizdavo Baranauskas, bet kodėl savo vaizdavimo objektu jis pasirinko būtent mišką.Reikšminiai žodžiai: Miško idealumo empirika; Poemos interpretacija; Istorinės aplinkybės; Empirics of the ideality of the forest; Interpretation of the poem; Historical circumstances.

ENThe reception in Lithuanian literature studies of Antanas Baranauskas' poem Anykščių šilelis (The Grove of Anykščiai) received a setback right from the time of the first interpreter of the poem, Stanislovas Dagilis. At the end of the 19th century and even one hundred years later, the poem was approached on the basis of an understanding of the mimetic principles of classicist aesthetics. Lithuanian writers of the late 19th–early 20th centuries comprehended this principle as maximally near to simple copying. The poem was typically written about as “describing the beauty of nature”, which prescribed any deeper analysis of the meaning of Anykščių šilelis (The Grove of Anykščiai). For Dagilis, the poem is a self-evident poeticisation of Nature. Such interpretations were based on the first part of the poem, which does describe the forest. Unfortunately, this set the path for later reviewers of Anykščių šilelis (The Grove of Anykščiai), starting with Maironis, and proceeding through S. Čiurlionienė, Vaižgantas and M. Biržiška, right through to researchers of the end of the 20th century. As a result, Anykščių šilelis (The Grove of Anykščiai) is still one of the most undervalued creative pieces in the history of Lithuanian literature. The article raises the issue of whether readings of Anykščių šilelis (The Grove of Anykščiai) should stay with accustomed narrow mimetic principles – self-evident poeticisation of Nature, beyond which there is no deeper idea? This article, in examining the lode of meaning of this creative work, asks not simply what Baranauskas described and how; it also asks why he chose the forest as his object of expression.