Civic resources and political exclusion in Lithuania: urban and rural inequalities

LTStraipsnio tikslas - nustatyti žmogiškojo ir socialinio kapitalo poveikį politiniam dalyvavimui miesto ir kaimo vietovėse Lietuvoje. Tyrimo metodas - apklausa raštu. Daugiapakopė apklausa "Baltijos barometras-2001" buvo atlikta Sodertorns universiteto koledžo užsakymu 2001 m. gegužės 10-30 dienomis, vykdant projektą "Demokratija ir visuomeninė kaita Baltijos jūros regione". Buvo apklausta 1103 respondentų. Apklausa reprezentuoja visus 18-75 metų amžiaus Lietuvos gyventojus. Pirmojoje straipsnio dalyje pateikiama politinės atskirties samprata ir atskleidžiamas ryšys tarp pilietinių išteklių ir politinio dalyvavimo modernioje demokratijoje. Klasikinėse politinio dalyvavimo studijose politinis dalyvavimas apibrėžiamas kaip veikla, kurios ketinimas arba rezultatas yra tiesioginis arba netiesioginis poveikis valdžios institucijų veiklai. Politinių mokslų teoretikai pabrėžia įvairių politinio dalyvavimo formų reikšmę demokratinio valdymo procesui ir nurodo, kad balsavimas nacionaliniuose bei vietiniuose rinkimuose yra tik viena iš daugelio galimų politinio dalyvavimo formų. Rosenstone ir Hansen teigia, kad individualūs ištekliai (pinigai, laikas, žinios, įgūdžiai ir pasitikėjimas savimi) atskleidžia socialinę poziciją ir žmonių dalyvavimo politiniuose veiksmuose tikimybę. Skirtingos politinio dalyvavimo formos siejamos su skirtingų individualių išteklių poreikiu. Verba, Schlozman ir Brady (1995) teigia, kad įprastoje ir pasikartojančioje veikloje, neturinčioje nieko bendro su politika ar politinėmis problemomis, galima išplėtoti organizacinius ir bendravimo įgūdžius, skatinančius dalyvavimą politikoje. Politinė atskirtis apibrėžiama kaip konkrečių visuomenės segmentų atskyrimo nuo narystės politinėse institucijose procesas. Visuomenės segmentai, neturintys pakankamai reikalingų individualių išteklių, neturi lygiaverčių galimybių dalyvauti politikoje.Politinės atskirties samprata įgalina sujungti individo veiksnumo problemas su pagrindiniais klasių struktūros, gyvenimo ciklo ir kitomis demografinėmis ir struktūrinėmis charakteristikomis. Antrojoje dalyje apibrėžiamos žmogiškojo ir socialinio kapitalo sampratos ir atliekama jų operacionalizacija. Žmogiškasis kapitalas apibrėžiamas kaip individų žinios, įgūdžiai, kompetencijos ir bruožai, kurie skatina asmeninės, socialinės ir ekonominės gerovės kūrimą. Coleman teigia, kad žmogiškasis kapitalas yra sukuriamas vykstant įgūdžių ir sugebėjimų kaitai individuose. Ši kaita įgalina veikti naujais būdais. Formalaus išsimokslinimo kvalifikacijos yra paprasčiausias individo įgūdžių ir kompetencijų matas. Tačiau formalaus išsimokslinimo kvalifikacijos neatspindi neformalaus mokymosi būdu arba per patirtį įgyto žmogiškojo kapitalo, be to, skirtingas formalaus išsimokslinimo kvalifikacijas yra sunku palyginti. Išsimokslinimas yra svarbus individualus išteklius, naudojamas darbiniame ir nedarbiniame gyvenime. Išsimokslinimas yra gerovės išteklius pats savaime. Becker nurodo, kad žmogiškasis kapitalas gali būti operacionalizuojamas kaip išsimokslinimas, pajamos ir įgūdžiai. Remiantis Putnam, socialinis kapitalas yra organizacijos savybės: tokios kaip pasitikėjimas, normos ir socialiniai tinklai, kurie gali patobulinti visuomenės efektyvumą, skatindami koordinuotus veiksmus. Socialinis kapitalas siejamas su požiūriais ir įpročiais, kurie svarbūs piliečių įsitraukimui į visuomenines veiklas. Putnam teigia, kad bendradarbiavimas horizontaliose grupėse sukuria socialinį kapitalą, kuris demokratiją daro efektyvesne. Asociacijų nariai išplėtoja psichologines dispozicijas, tinklus ir įgūdžius, kurie jiems padeda apibrėžti politines ir socialines problemas, atstovauti savo preferencijas ir kontroliuoti valdžios institucijas.Socialinis kapitalas prisideda prie demokratijos, jeigu socialiniai tinklai skatina politinę diskusiją ir socialiniuose tinkluose esantys individai remia demokratines institucijas ir demokratinius procesus. [...] Socialiniai tinklai turi būti politiškai tinkami, t.y. jie turi skatinti tarp piliečių politinę diskusiją. Socialinis kapitalas yra realizuojamas per politinės komunikacijos tinklus, ir skatina įsitraukimą į politinį gyvenimą. Socialinis kapitalas gali būti operacionalizuojamas kaip narystė organizacijose, tarpasmeninis ir institucinis pasitikėjimas, politinės diskusijos dažnumas ir žmonių, su kuriais diskutuojamos politinės problemos, skaičius. Esminis efektyvios demokratijos indikatorius yra piliečių dalyvavimas. Politinio dalyvavimo tyrinėtojai išskiria keletą politinių veiksmų formų. Verba, Nie ir Kim nurodo keturias politinio dalyvavimo skales (balsavimas, rinkimų kampanija, veikla bendruomenėje ir kontaktavimas su pareigūnais). Parry, Moyser ir Day naudoja šešias skales (balsavimas, rinkimų kampanija, kolektyviniai veiksmai, kontaktavimas, tiesioginiai veiksmai ir politinis smurtas) politiniam dalyvavimui analizuoti. Trečiojoje dalyje analizuojami empiriniai duomenys, lyginant žmogiškojo ir socialinio kapitalo išteklius miesto ir kaimo vietovėse ir nustatomas žmogiškojo ir socialinio kapitalo poveikis politiniam dalyvavimui kaimo vietovėse Lietuvoje. Kartu su kitais veikėjais, NVO turi galimybių sumažinti kaimo politinę atskirtį, atlikdamos socialinio švietimo, viešosios sferos ir institucinio poveikio funkcijas. [Iš leidinio]

ENCitizen participation is a key indicator of democratic performance. This paper focuses on the impact of human capital and social capital on political participation in urban and rural areas of Lithuania. The method of the study is an analysis of the data of the survey sample 'Baltic Barometer 2001". The survey 'Baltic Barometer-2001' is the second data release in a series of survey carried out by Sodertorns Hogskola project 'Democracy and Societal Transition in the Baltic Sea Region'. The sample was a stratified multistage sample, which is representative to the totality of the inhabitants of Lithuania at the age of 18-75. The first section of the paper defines the concept of political exclusion and reveals the relationship between civic resources and political participation in modern democracy. The second section defines the concept of human and social capital and describes their measurement. The third section presents empirical survey data, comparing human capital and social capital and modes of political participation in rural and urban areas. The paper concludes that differences in human and social capital in rural and urban areas foster political exclusion of a huge part of the population in rural areas of Lithuania. Along with other actors, NGOs are able to cope with political exclusion in rural areas, because of their social education, public sphere and institutional effects. [From the publication]