Latvijos užsienio reikalų ministro V. Muntero bandymas tarpininkauti Lenkijai ir Lietuvai sprendžiant 1938 m. kovo mėnesį plykstelėjusį konfliktą

LTIlgalaikis konfliktas tarp Lenkijos ir Lietuvos kilo iškart po to, kai 1918-1919 m. susiformavo abi valstybės. Jo šaknys slypi bendroje abiejų kraštų istorijoje. 1920 m. rudenį lenkai iš Lietuvos atėmė Vilnių ir nuo to momento jos liko vienintelėmis Europos valstybėmis, apskritai nepalaikiusiomis diplomatinių santykių, o tam tikrais laikotarpiais tarp jų net tvyrojo „nepaskelbto karo“ padėtis. Nuo pat pradžių tai kėlė pastebimą nerimą Latvijoje, kuri buvo abiejų konfliktuojančiųjų valstybių kaimynė ir ginčo metu oficialiai laikėsi neutralios pozicijos. Latvijos vyriausybė daugiau ar mažiau aktyviai, nors be ypatingų laimėjimų, ne kartą bandė dalyvauti sprendžiant konfliktą tiek lokaliu, tiek tarptautiniu lygmeniu, nes galimo konflikto eskalavimas ir jo peraugimas į atvirus karo veiksmus galėjo kelti grėsmę ir Latvijos saugumui. Latvijos veiksmų nesėkmę visų pirma lėmė tos pačios priežastys, kurios 1939-1940 m. lems Lenkijos ir Baltijos valstybių nepriklausomybės praradimą – objektyvių ir subjektyvių aplinkybių nulemtas negebėjimas pasiekti tarpusavio susiartinimo ankstesniais dešimtmečiais. Tokiomis aplinkybėmis 1938 m. kovo mėnesį bet kokie Latvijos vyriausybės įsikišimo laimėjimai buvo mažai tikėtini. Publikuojamas dokumentas (ir jo vertimas į lietuvių kalbą) atspindi užsienio reikalų ministro Vilhelmo Muntero požiūrį ir atskleidžia įdomias ne tik Latvijos, bet ir kaimyninių valstybių bei viso regiono istorijos detales.Reikšminiai žodžiai: Diplomatija; Incidentas; Konfliktas dėl Vilniaus; Lenkijos ultimatumas; Lietuvių-lenkų santykiai; Lietuvos - Lenkijos santykiai; Tarpukaris; Ultimatumas; Vilhelmas Munteras; Conflict over Vilnius; Diplomacy; Incident; Interwar; Lithuanian - Polish relations; Lithuanian-Polish relations; The Polish ultimatum; Ultimatum; Vilhelms Munters.

ENA long conflict between Poland and Lithuania emerged right after the formation of both states in 1918–1919. The roots of the conflict lie in the common history of the countries. In the autumn of 1920, the Poles took Vilnius from Lithuania and since then they remained the only European states that did not maintain any diplomatic relations, and at certain periods they even faced the situation of “undeclared war”. Since the very start this aroused obvious worry in Latvia, which was a neighbour of both conflicting states and which held an official neutral position during the conflict. The Latvian Government more or less actively, although without any particular victories, attempted to participate in the resolution of the conflict at both local and international level, because the escalation of a potential conflict and its transformation into open hostilities could pose a threat to Latvian security. The failed Latvian actions were primarily determined by the same reasons that in 1939–1940 determined deprivation of Poland’s and Baltic States’ independence, i.e. inability, determined by objective and subjective circumstances, to reach mutual approach in the previous decades. Under these circumstances, any victories related to the interference of the Latvian Government were little expected in March 1938. The published document (and its translation into Lithuanian) reflects the attitude of Foreign Minister Vilhelms Munters and reveals interesting details of the history of Latvia, neighbouring states and the entire region.