Paskutinė Šv. Brunono Kverfurtiečio misija geopolitikos kontekste

LTŠv. Brunono Kverfurtiečio 1009 m. misijos aplinkybių nagrinėjimas veda prie būtinybės peržengti siaurus šaltinotyros rėmus. Šiame straipsnyje neketinama pateikti išsamaus tuometinės geopolitinės Rytų Pabaltijo situacijos vaizdo, tačiau siekiama ieškoti naujų galimybių aiškinantis tokius klausimus: kas buvo Lietuva XI a. pradžioje? Kur ji buvo? Vienas pagrindinių šio straipsnio tikslų – pabandyti atskleisti atitinkamų šaltinių ideologinį sąlygotumą. Stengiamasi parodyti, kad šaltinių pranešimų skirtumuose atsispindėjo įvairių informatorių sampratos apie vieną ir tą patį įvykį – šv. Brunono kankinystę. Siekiant šio tikslo mėginama „reabilituoti“ šv. Petro Damianio pranešimą, kuris pastaraisiais dešimtmečiais buvo nepelnytai nuvertintas lyginant su Wiperto pasakojimu. Darbe teigiama, kad Lenkijos ir Lietuvos istoriografijoje įsigalėjusi nuomonė, esą Petras Damianis, rašydamas apie šv. Brunono Kverfurtiečio kankinystę, bus sumaišęs prūsus su rusais, yra nepagrįsta. Saksų versijos ir Petro Damianio pranešimų skirtumai atskleidžia skirtingas besiformuojančių galios centrų – Lenkijos ir Rusios – sampratas, kurių šviesoje Lietuvos teritorija tampa jų pretenzijų objektu. Šioje teritorijoje kirtosi besiformuojančių lotyniškosios ir bizantiškosios kultūros arealų įtakos sferos. Šv. Brunono paskutinė misijinė kelionė nebuvo saistoma betarpiškų Lenkijos ar Rusios valdovų interesų. Vakarų Europos misijų istorijos kontekste paskutinioji šv. Brunono misija reiškė, kad jis pasiekė toliausiai Europos rytuose esantį, potencialiai katalikišką kraštą.Reikšminiai žodžiai: 1009; Ademaras Chabanietis; Boleslovas Narsusis; Brunonas; Kankinystė; Kijevo Rusia; Krikščionybė; Kvedlinburgo analai; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Misija; Otonas III; Rusia; Vipertas; Šv. Adalbertas-Vaitiekus; Šv. Brunonas Kverfurtietis; Šv. Petras Damianis; 1009; Ademar de Chabannes; Annales Quedlinburgenses; Boleslaw the Brave; Bruno; Christianity; Kievan Rus; Lithuania; Martyrdom; Mission; Otto III; Rus; St Adalbert of Prague; St Bruno of Querfurt; St Peter Damiani; Wipert.

ENThe investigation of the circumstances of the mission of Saint Bruno of Querfurt in 1009 leads to the necessity to trespass the narrow frame of source studies. The paper does not aim to present a detailed picture of the then geopolitical situation of the Eastern Baltic region, yet it seeks to search for new opportunities when trying to answer the questions: What Lithuania was at the beginning of the 11th c.? Where was it? One of the main aims of this paper is to try to reveal the ideological conventionality of relevant sources. Different sources reflected the notions of various informants about the same event, i.e. the martyrdom of Saint Bruno. The paper attempts to vindicate the report of Saint Peter Damian, which has been wantonly devalued in recent decades, compared to the story of Wipert. The paper states that the attitude prevailing in Polish and Lithuanian historiography that Peter Damian confused Prussians with Russian when writing about the martyrdom of Saint Bruno is unfounded. The differences between Saxon versions and the report of Peter Damian reveal different concepts of the forming centres of power – Poland and Rus’, in the light whereof the territory of Lithuania has become an object of their claims. The spheres of influence of the forming areals of Latin and Byzantine culture intersected in this territory. The last mission journey of Saint Bruno was not bound by immediate interests of the sovereigns of Poland or Rus’. In the context of history of Western European missions, the last mission of Saint Bruno meant that he reached the farthest potentially Catholic land in Eastern Europe.

• Teologija / Theology
• Istorija / History