Ponas savo žemėje: Lietuvos pareigūnai XIV a. pabaigoje - XV amžiuje

LTTai, kad bajorijai priklausė išimtinė teisė į pareigybes, visai nerodo jos tarnybinės prigimties. Priešingai, į naujas dignitorijas buvo skiriami patys kilmingiausi asmenys. Ir vėliau svarbiausias pareigybes gaudavo tik kelių iškiliausių giminių atstovai, „naujų žmonių“ procentas jose buvo menkas. Taigi bajorijos viršūnė egzistavo ne tik todėl, kad jos nariai kadaise valdovo buvo paskirti į aukščiausias pareigybes, bet ir todėl, kad skirdamas juos didysis kunigaikštis buvo saistomas tam tikro supratimo, kam tokios teisės apskritai gali būti deleguojamos. Teiginys apie „pareigybinį lietuvių bajorijos“ pobūdį supaprastina socialinius ir politinius lietuvių visuomenės santykius. Į valdantįjį elitą galėjo įeiti ir pareigybių neatliekantys žmonės (pvz., Minigaila Vytauto valdymo pradžioje, Gedgaudas ir Kęsgaila Žygimanto Kęstutaičio laikais), o jo hierarchija nesutapo su vėlyvesniais laikais žinoma pareigybių gradacija (svarbiausias asmuo Vilniaus vaivada ir kancleris etc). 1387 m. neabejotinai įtakingiausias didikas buvo „tik“ Ašmenos seniūnas. 1440 m., iškeliant į Lietuvos sostą Kazimierą, svarbiausią vaidmenį suvaidino Smolensko vietininkas Jonas Goštautas, svarbesnių pareigybių neturintys Kęsgaila, Jonas Manvydaitis, Radvila Astikaitis ir Mikalojus Nemiraitis. Pareigybių hierarchija tuo metu jau klostėsi. Galima teigti, kad jau XIV a. pab. – XV a. Lietuvos didikų valdžia nemažai priklausė nuo jų pačių paveldimų teisių, o didžiojo kunigaikščio privilegijos šias teises tik išplėtė ir institucionalizavo. XV a. seniūnai gal ir ne visada jautėsi „ponais savo žemėje“, tačiau šalia savo tėvonijų valdžiusiems pareigūnams tokia charakteristika galėjo būti artima.Reikšminiai žodžiai: Didysis kunigaikštis; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos istorija; Lietuvos pareigūnai; Seniūnas; Valdžios struktūra; Elder; History of Lithuania; Lithuanian oficials; The Grand Duchy of Lithuania; The Grand Duke; The structure of government.

ENThe fact that the nobility exercised exceptional rights to high posts, does not demonstrate its official nature. On the contrary, the most dignified persons were appointed to new posts. And later, the most significant posts usually went to representatives of the most prominent families, and few new people were allowed to enter this circle. Therefore, the summit of the nobility existed not because its new members once were appointed to highest post by the ruler, but also because the Grand Duke, when appointing them, had to consider only those candidates, who had the rights to these posts. The statement about the nature of "the official Lithuanian nobility" simplifies the social and political relations of Lithuanian society. The elite could also include people without any official functions (for example, Minigaila at the outset of Vytautas' reign, Gedgaudas and Kęsgaila in times of Sigismund Kęstutaitis), and its hierarchy did not coincide with the gradation of positions popular during the subsequent years. In 1387, the elder of "Ašmena" was the most influential nobleman. In 1440, with Casimir ascending to the throne, the vicegerent of Smolensk Jonas Goštautas as well as Kęsgaila, Jonas Manvydaitis, Radvila Astikas and Mikalojus Nemiraitis played the most important roles. The hierarchy of positions was developing at those times. It can be stated that in the late 14th–15th c. the power of Lithuanian noblemen depended on their inherited rights, and the privileges of the grand duke enhanced and institutionalised these rights. In the 15th c., elders did not always feel as masters of their lands, however, such a characteristic could be applied to them.