Raudonųjų partizanų ir Pietryčių Lietuvos kaimų savisaugos ginkluoti konfliktai 1943 m.

LT1943 m. rudenį nacių Vokietijos okupuotoje Lietuvoje siekiant apsiginti nuo stiprėjančios sovietinio ginkluoto pogrindžio veiklos kūrėsi vadinamoji ginkluota vietinė savisauga. Dėl daugelio istorinių priežasčių ir aplinkybių ji ypač paplito Pietryčių Lietuvoje. Įnirtinga kova tarp apsiginklavusių kaimų ir raudonųjų partizanų itin žiaurių, kraštutinių formų įgavo 1944 m., tačiau ginkluoti konfliktai Pietryčių Lietuvoje prasidėjo jau 1943 m. rudenį, vos tik susikūrus ir pradėjus veikti kaimų savisaugos struktūroms. Galima teigti, kad jau tada užsimezgė, susiformavo ir subrendo prielaidos ir sąlygos priešiškiems santykiams, lėmusiems 1944 m. Kaniūkų ir Bakaloriškių kaimų tragedijas, žmonių žudynes, daugelį kitų skaudžių įvykių. Straipsnyje atskleidžiamos sovietinio ginkluoto pogrindžio Pietryčių Lietuvoje atsiradimo, raidos ir plėtros problemos, kurios lėmė apskritai išskirtinę, specifinę šio pogrindžio padėtį lyginant su kitais Lietuvos regionais, analizuojami raudonųjų partizanų santykiai su Pietryčių Lietuvos valstietija ir susikūrusiomis kaimų savisaugomis, tiriamos tarpusavio priešpriešos priežastys bei aplinkybės. Remiantis archyviniais šaltiniais ir žmonių atsiminimais nušviečiamos raudonųjų partizanų 1943 m. Pietryčių Lietuvoje įvykdytos svarbiausios baudžiamosios akcijos prieš apsiginklavusius kaimus. 1943 m. raudonieji partizanai įvykdė mažiausiai tris tokias akcijas: lapkričio mėnesį Valkininkų valsčiuje prieš Daržininkų ir Dargužių kaimus, gruodžio mėnesį – Onuškio valsčiuje prieš Grinkuvos kaimą.Reikšminiai žodžiai: II pasaulinis karas; Nacių okupacija; Politinė istorija; Savisaugos daliniai; Sovietiniai partizanai; Vietinė savisauga; Zimanas, Genrikas; Local defence; Nazi Occupation; Political History; Soviet Partizans; Soviet partisans; Units of self-defence; World War II; Zimanas, Genrikas.

ENIn Autumn 1943, seeking to withstand the gradually increasing Soviet armed underground activities in the Nazi occupied Lithuania, the so-called local armed self-defence was emerging. Due to various historical reasons and factors, it was mostly spread in southeast Lithuania. The harsh struggle between armed villages and red partisans gained extreme forms in 1944, however, armed conflicts in southeast Lithuania started in Autumn 1943, immediately after rural structures of self-defence were established and launched their activities. It can be claimed that this was the time when the first conditions for hostile relations emerged, which caused the tragedies in villages of Kaniūnai and Bakaloriškės in 1944, massacres and many other painful events. The article reveals the problems of the emergence, development and spread of the Soviet underground movement in southeast Lithuania, which determined the exceptional, specific status of this underground movement if compared with other regions of Lithuania. The relations of red partisans with the peasantry of southeast Lithuania and the self-defence movements emerging in villages are analysed, and the reasons and circumstances of the mutual opposition are discussed. Based on archive sources and individual recollections, the main penal campaigns against armed villages carried out in 1943 in southeast Lithuania are described. In 1943, red partisans carried out at least three such campaigns.