Ideologinė cenzūra Lietuvoje 1956-1989 m.

LTPagrindinis ideokratinio sovietų režimo tikslas per visą jo egzistavimo istoriją buvo pakeisti žmogaus sąmonę, o viena svarbiausių priemonių jam pasiekti – visuotinė viešojo diskurso, visų pirma meninės kūrybos, kontrolė ir manipuliavimas juo. Per pirmąjį pokario dešimtmetį kultūrinio gyvenimo sovietizavimas Lietuvoje buvo vykdomas ypač brutaliomis, kartu ir gan primityviomis formomis. Lietuvoje padėtį komplikavo dar ir tai, kad per trumpą laiką siekta įdiegti sovietinę ideologiją modernios Europos kultūros patirtį jau turinčioje visuomenėje. Svarbiausias tą padėtį lėmęs veiksnys – ideologinė cenzūra. Jos mechanizmo funkcionavimas ir yra pagrindinis šio straipsnio tyrimo objektas. Po J. Stalino mirties prasidėjęs ideologinės viešojo diskurso kontrolės susilpnėjimas truko neilgai. Jau nuo 1957 m. Glavlitas vėl ėmė vertinti spaudos leidinių politinį-ideologinį turinį, surengta dar viena bibliotekų „valymo“ kampanija. Ypač stengtasi riboti Vakarų kultūros poveikį. Siekiant šio tikslo, viena svarbiausių priemonių tapo išeivijos leidinių ribojimas bendram naudojimui. L. Brežnevo komandos įsitvirtinimo valdžioje metais iki pat 1972 m. vėl būta laikino ideologinės cenzūros sušvelnėjimo. To laikotrapiu knygų leidyba Lietuvoje buvo mažiausiai ideologizuota per visą sovietų okupacijos laikotarpį. Kitus du dešimtmečius kultūrinio gyvenimo ideologizavimas ir cenzūra nuolat stiprėjo ir apogėjų pasiekė 1983–1984 m.Reikšminiai žodžiai: Cenzūra; GLAVLIT'as; Ideologija; Ideologinė cencūra, Lietuva, postalinistinis laiktotarpis; KGB; Lietuvos komunistų partija; Sovietų okupacija; Censorship; GLAVLIT; Ideological cencorship, Lithuania, post stalinist period; Ideology; KGB; The Communist Party of Lithuania; The Soviet occupation.

ENIdeological control over public discourse was one of the essential components of the ideocralic Soviet system. Based primarily on the archival records of those Soviet state institutions which pursued ideological censorship, the article provides analysis of the methods and tendencies of the control of public life as applied in post-Stalinist Lithuania. In contrast to frequent assertions in historiography that during the post-Stalinist period ideological censorship was gradually withering, the facts provided here support the conclusion that the practice remained strong until the very collapse of the Soviet regime, except for short periods after the death of Josif Stalin and the overthrow of Nikita Khrushchev. On the other hand, the mechanism of ideological control did not manage to adjust effectively to a reality which was becoming increasingly complex over time. [From the publication]