Может ли католик быть русским? О введении русского языка в католическое богослужение в 60-х годах XIX вeка

• Ar gali katalikas būti rusu? Apie rusų kalbos įvedimą katalikų pamaldose XIX a. 7 dešimtmetyje
• Can a Catholic be Russian? On the introduction of the Russian language into the Catholic divine service in the 1860

LTStraipsnyje pristatoma rusų valdininkijos ir inteligentijos rusiškumo sampratos evoliucija. Ji atskleidžiama per dešimtmetį trukusią rusų valdininkų diskusiją apie lenkų kalbos katalikiškose pamaldose bei katechezėje pakeitimo rusų kalba galimą efektyvumą bei šios priemonės keliamus pavojus. 1860 m. caro valdžia pradėjo ieškoti būdų užkirsti kelią polonizacijai buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, nes manė, kad lenkų įtakos minimizavimas turėtų užtikrinti politinį stabilumą šiame krašte. Problema tapo dar aktualesnė po 1863-1864 m. sukilimo, kai susirūpinta paleistų iš baudžiavos valstiečių etnokultūrine orientacija. Kadangi tautiškumas tuo metu sietas su konfesine priklausomybe, caro valdininkai išsyk įžvelgė galimybę etninę priklausomybę formuoti veikiant per religines institucijas. Tačiau rusų kalbos įvedime į nestačiatikišką religinę praktiką įžvelgta ir pavojų. Visų pirma rusų kalba katalikiškuose diskursuose galėjo pritraukti rusakalbius stačiatikius Be to keltas klausimas, kaip įgyvendinus projektą bus galima atskirti skirtingų tautybių atstovus: juk lenkakalbis tolygu katalikas, rusakalbis – stačiatikis. Taigi kaip reikės identifikuoti ar katalikų bažnyčioje rusiškai besimeldžiantis valstietis yra rusas, lietuvis ar baltarusis? Toks projektas iki galo parengtas ir patvirtintas buvo tik 1869 m. Tuo metu jis jau nebekėlė didesnių diskusijų. Kaip pripažino patys projekto rengėjai, per dešimtmetį pasikeitė pati rusiškumo samprata – religiją, kaip svarbiausią tautiškumo indikatorių išstūmė kalba. Todėl rusu jau buvo ne stačiatikis, bet rusakalbis.Reikšminiai žodžiai: Šiaurės Vakarų kraštas; "Lenkų klausimas"; Sukilimai; Rusijos imperija (Russian Empire); Nacionalizmas; Katalikų pamaldos; Kalbinė politika; Konfesijų konkurencija.

ENThe article examines the decade-long discussions of Russian rulers about the possible effectiveness of substituting Russian for the Polish used in Catholic rituals, and the dangers presented by this course of action. In 1860 the Tsar sought ways of stopping the Polonisation taking place in the lands of the former Grand Duchy of Lithuania. It was believed that minimisation of Polish influence should ensure political stability in the area. The problem became more acute after the rebellion of 1863–1864, when the Tsar’s government became concerned about the ethno-cultural orientation of peasants released from serfdom. As nationality was at that time connected to confessional adherence, an opportunity was perceived to shape ethnicity through interference in religion. But this had potential dangers. Use of Russian in Catholic services could attract Russian-speaking Orthodox faithful. If the plan were implemented, how would you distinguish the various nationalities without the existing clear delineation of Polish speaker = Catholic, Russian speaker = Orthodox. How would you know whether a peasant praying in Russian at a Catholic church was Russian, Lithuanian or Belarusin? The plan was finalised and confirmed in 1869, but no longer taken seriously. The authors of the plan admitted that during the decade the concept of Russianness had evolved: language had replaced religion as the most important indicator of nationality. Henceforth you were Russian if you were a Russian speaker; not if you were Orthodox.