Religijos ir meninės kūrybos santykio klausimas lietuvių estetikoje (1918-1940 m.)

LTMeno ir religijos ryšių problematika XX a. pirmoje pusėje (iki 1940 m.) buvo aktuali ir katalikiškojoje kultūros filosofijoje, ir akademinėje estetikoje, ir meno raidą programiškai orientuojančiame bei reflektuojančiame meno kritikos diskurse. Meno ir religijos ryšių klausimai buvo svarstomi kitų estetikos problemų kontekste. Trečiajame dešimtmetyje modernėjančio lietuvių meno vertinimo reikmių nebetenkino su nacionalinio sąjūdžio siekiniais susijusi meno tarnavimo patriotiniams, religiniams, doroviniams tikslams samprata. Poleminėje priešstatoje susidūrė neoscholastinės estetikos tradicija, besiremianti normatyvine meno kritika, ir meno autonomiškumą, neoromantinę kūrybos sampratą skelbusiųjų autorių pažiūros. Ketvirtojo dešimtmečio kultūriniame gyvenime plintant modernios katalikybės idėjoms, estetikoje įsitvirtinus estetinio suvokimo nesuinteresuotumo, santykinio meno autonomiškumo principams, į meno estetinio vertingumo ryšį su religiniu, doroviniu vertingumu imta žvelgti lanksčiau. Straipsnyje nagrinėjamas vienas iš meno ir religijos ryšių problematikos lietuvių tarpukario estetikoje aspektų, atskleidžiama meno procesus bei meno kritiką paveikusių požiūrių į religijos ir meninės kūrybos santykį raida. Religijos vaidmuo menininko pasaulėjautai suprantamas kaip dvasinė atspirtis prieš destruktyviąsias XX a. civilizacijos krizės apraiškas, kaip orientyras asmenybės pilnatvei susigrąžinti, tvirtinama plačiąja tipologine prasme modernaus lietuvių meno raidos kelio jungtis su katalikiškosios pasaulėžvalgos vertybėmis.Reikšminiai žodžiai: Modernizmas mene; Normatyvinė meno teorija; Religinė meno funkcija; XX a. Lietuvos estetika; Aesthetics in Lithuania in the 20th Century; Modernism in arts; Normative theory of art; Religious function of art.

ENThe paper deals with the issue of the relation of art to religion, a major issue in Lithuanian aesthetics in the first part of the 20th century. The issue is treated from the point of view of a theoretical reflection of artistic development. The following conclusions are drawn. In the 1920s the rise of modern arts criticism in Lithuania was increasingly outgrowing the conception of art as subservient to the aims of the nation's patriotic, religious and moral cultivation - the conception formerly associated with the nationalist movement. The normative tradition of neo-scholasticism came into conflict with the views of those who advocated the autonomy of art and the freedom of the artist. In the 1930s, with the spread of the ideas of modern Catholicism in cultural life and with the entrenchment of the idea of art's relative autonomy in respect of religion, morality and ideology, the relation between art's aesthetic and moral value came to be treated more flexibly. The role of faith in artistic creation came to be seen as that of a transcendent guide for an insight into the fundamentals of being, as a spiritual counterpoise to the civilization crisis of the 20th century. The grounds were thus laid for a typically modern joining of artistic process to the values of the Catholic world-view. [From the publication]

• Teologija / Theology
• Menotyra / Arts