Kodėl abejota, bijota ir atsiribota? : Lieuvos vyraiusybės požiūris į Vidurio Lietuvos problemą

LTFormaliai atsakyti į klausimą, koks buvo Lietuvos vyriausybės požiūris į Vidurio Lietuvą, galima praktiškai vienu žodžiu – neigiamas. Lietuva (vadinamoji Kauno Lietuva) ne tik oficialiai nepripažino Vidurio Lietuvos kaip valstybinio darinio, bet neigdama to darinio teisėtumą, kartu stengėsi paneigti ir faktinį Vidurio Lietuvos egzistavimą. Lietuva stengėsi traktuoti Vidurio Lietuvą kaip Lenkijos agresijos apraišką bei pasekmę ir savo konflikte su Lenkija nenorėjo pripažinti jos kaip atskiro veiksnio. Taigi tiksliau būtų kalbėti apie Lietuvos požiūrį į Vilniaus praradimą, į Lenkijos išsiplėtojimą Rytų Lietuvoje, į bandymus kovoti su tuo išsiplėtojimu ir panašiai. Šiame straipsnyje analizuojamos neigiamo Lietuvos vyriausybės požiūrio priežastys. 1921 m. viena Lietuvos politikų dalis judėjo kompromisinio susitarimo su lenkais bei Lenkija link, tačiau didžioji lietuvių tautos dalis evoliucionavo priešinga kryptimi. Pastarąją evoliuciją veikė daug veiksnių: Maskvos grasinimai, kitų didžiųjų valstybių siunčiami dviprasmiai signalai, endekų siekis žlugdyti Vilniaus grąžinimo Lietuvai procesą, įsibėgėjusi žemės reforma, įgaunanti aiškiai politinį – antilenkišką pobūdį. 1921 m. rudenį Lietuvos vyriausybė atsisakė susitarimo su Lenkija koncepcijos ir grįžo prie ankstesnės konfrontacinės pozicijos. 1922 m. pradžioje Vilnija pagal endekinį modelį buvo prijungta prie Lenkijos ignoruojant vietinę specifiką panašiai, kaip ją buvo linkusi ignoruoti modernioji Lietuva. Taigi regione varžėsi geopolitinių galių konceptai, pagal kuriuos vietinių gyventojų teisės bei laisvės tebuvo įrankiai.Reikšminiai žodžiai: Bronius Balutis; Juzefas Pilsudskis; Kazys Grinius; Konfliktas dėl Vilniaus; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvių-lenkų santykiai; Rusija (Russia); Tomas Naruševičius; Vidurio Lietuva; Vilniaus klausimas; Vincas Karoblis; Vyriausybė; Bronius Balutis; Central Lithuania; Conflict over Vilnius; Government; Jozef Pilsudski; Kazys Grinius; Lithuanian-Polish relations; Question of Vilnius; Soviet Russia; Tomas Naruševičius; Vincas Karoblis.

ENThe formal answer to the question, what was Lithuanian government’s approach to Central Lithuania, is practically one word – negative. Lithuania (so called Lithuania of Kaunas) not only did not officially recognize Central Lithuania as national formation, but also denied its legitimacy and tried to deny its actual existence. Lithuania attempted to treat Central Lithuania as manifestation and consequence of Poland‘s aggression and did not want to recognize it as a separate factor in their conflict with Poland. So it would be more precise to talk about Lithuania‘s attitude to the loss of Vilnius, Poland‘s expansion in Eastern Lithuania, the attempts to deal with this expansion, etc. This article analyzes the reasons of Lithuanian government‘s negative attitude. In 1921, one part of Lithuanian politicians moved towards compromised agreement with Poles and Poland; however the major part of Lithuanian nation evolved to the opposite direction. The latter evolution was affected by a number of factors: the threats of Moscow; ambiguous signals sent from other big countries; “endekai” [political group of Polish bourgeoisie nationalists] aim to ruin the process of Vilnius’ return to Lithuania; accelerating reform of the land, which had a clear political anti-Polish nature. In the autumn of 1921, Lithuanian government abandoned the conception of the agreement with Poland and returned to the previous confrontational position. In the beginning of 1922, Vilnija [Vilnius region] was incorporated into Poland according to the model of “endekai” – ignoring local specifics as modern Lithuania was inclined to ignore. So concepts of geopolitical powers competed in the region. According to them, the rights and freedoms of local residents were only instruments.