Alternatyvos ginklui : tautininkai ir "Vidurio Lietuva"

LTNacionalistinės politinės jėgos, tarp kurių patys įtakingiausi buvo Tautininkai, neturėjo delegatų nei į Steigiamąjį Seimą, išrinktame 1920 m. balandžio mėnesį, nei pirmajame ar antrajame Seime. Dėl šios priežasties šių politinių organizacijų nariai negalėjo panaudoti parlamento kaip platformos, kur galima būtų buvę skleisti savo idėjas. Vienintelis būdas propaguoti savo pažiūras buvo publikuoti straipsnius partijos laikraščiuose. Laikraščių pavadinimai keitėsi, bet patys iškiliausi reprezentantai visada buvo Tautininkų lyderiai: Antanas Smetona ir Augustinas Voldemaras. Antanas Smetona turėjo nemažai patirties žurnalistikos srityje. Jo straipsnių svarbiausia tema 1907–1915 m. buvo lietuvių ir lenkų santykiai. Tiek Antanas Smetona, tiek Augustinas Voldemaras griežtai atmetė politinių kontaktų tarp Lietuvos ir Lenkijos galimybę. Tai tapo ypač svarbu 1920 m. spalio mėnesį, kai generolas Želigovskis užėmė Vilniaus kraštą ir paskelbė quasi valstybės – Vidurio Lietuvos – įkūrimą. Tautininkų lyderiai buvo prieš plebiscitą, tačiau jie atsisakė ir Hymanso projekto. A. Smetona ir A. Voldemaras priešinosi Vilniaus krašto teritorinei autonomijai, nors ši idėja turėjo pasekėjų tarp valdančiosios koalicijos. Tautininkų lyderiai pasiūlė lenkiškai kalbantiems Lietuvos piliečiams panašų statusą, kokį turėjo švedai Suomijoje. Tokiu būdu, jie beveik pasiūlė įteisinti dvi valstybines kalbas Lietuvoje: lenkų ir lietuvių.Reikšminiai žodžiai: Adomas Dambrauskas - Jakštas; Antanas Smetona; Augustinas Voldemaras; Hymanso projektas; Lietuvių ir lenkų santykiai; Lietuvių ir žydų santykiai; Tautininkai; Tautininkų sąjunga; Tautinė politika; Vidurinė Lietuva; Vidurio Lietuva; Adomas Dambrauskas - Jakštas; Antanas Smetona; Augustinas Voldemaras; Central Lithuania; Hymans project; Lithuanian Nationalist Union; Lithuanian-Jewish relations; Lithuanian-Polish relations; Member of the National Party; National policy; Nationalists; Republic of Central Lithuania; Tautininkai.

ENNationalist political forces, including the most influential Nationalists, did not have delegates neither to Constituent Assembly of Lithuania, elected in April 1920, nor to the First or Second Seimas. For this reason, the members of these political organizations were unable to use the parliament as a platform for spreading their ideas. The only way to propagate their views was to publish articles in the party‘s newspapers. The titles of the newspapers changed, but the most outstanding representatives have always been the leaders of Nationalists: Antanas Smetona and Augustinas Voldemaras. A. Smetona had considerable experience in journalism. The central theme of his articles was Lithuanian-Polish relations in 1907-1915. Both A. Smetona and A. Voldemaras strongly rejected the possibility of political contacts between Lithuania and Poland. This became especially important in October 1920, when the general J. Żeligowski occupied Vilnius region and declared establishment of a quasi state – Central Lithuania. The leaders of Nationalists were against plebiscite; however, they refused the Hymans’ project as well. A. Smetona and A. Voldemaras opposed territorial autonomy of Vilnius region, although this idea had followers among the ruling coalition. The leaders of the Nationalists proposed Polish-speaking citizens of Lithuania similar status as the Swedes had in Finland. In this way, they almost proposed to validate two official languages in Lithuania: Polish and Lithuanian.