Tekstai, kurie ieško gilumos: naratologija dramos teorijoje
LTNaratyvo teorija, kurios žymiausiais atstovais laikomi T. Todorovas, A. J. Greimas, G. Genette‘as, R. Barthes‘as, M. Bachtinas, paremta nuostata, kad tam tikros naratyvinės technikos yra bendros visiems naratyvams – tiek dramai, romanui ar paveikslui. Todėl naratologijai, kurios tikslas – tyrinėti, kaip įvykiai, sudarantys konkretų pasakojimą, yra papasakoti, rūpėjo visų naratyvo formų (tarp jų ir dramos) panašumai bei skirtumai. Naratologijos įtaka dramos teorijai sustiprėjo maždaug XX a. 5-ajame dešimtmetyje, naujais aspektais praplėtė struktūrinius dramos tyrinėjimus. Akivaizdu, kad kalbant apie naratyvinę dramos sąrangą, paliečiamas ir dramos žanro klausimas. Šis žanras, nors ir netekęs kai kurių tradicinių naratyvinių atpažinimo elementų, kuriuos griežtai reglamentavo poetikos taisyklės, pvz., pasakojimo linijiniškumo, veiksmo priežastingumo, kompozicinio aiškumo, dialogo ir pan., tebėra gyvybinga naratyvinės raiškos forma. Šiuolaikinės naratologijos požiūriu, apskritai nebėra prasmės kalbėti apie žanro grynumą. Vis dėlto, Lietuvoje analizuojant dramą, naratologija taikoma gana retai. Šiame straipsnyje remiantis šiuolaikine naratyvo teorija bei Vakarų ir Lietuvos dramų pavyzdžiais, siekiama nužymėti dramos naratyvo kaitos tendencijas ir pateikti galimus metodologinius metmenis. Straipsnyje daugiau dėmesio skiriama diskursiniam lygmeniui, todėl operuojama tokiomis sąvokomis, kaip naratyvinė situacija, diegezė, mimezė, kalbėjimo aktas.Reikšminiai žodžiai: Dekonstrukcijos idėjos; Diegezė; Kalbėjimo aktai; Mimezė; Naratologija; Naratyvas; Reprezentacija; Šiuolaikinė drama; Contemporary drama; Deconstructional ideas; Diegesis; Mimesis; Narative; Naratology; Representation; Speech Acts.
ENThe theory of narrative with its considered most famous representatives T. Todorov, A. J. Greimas, G. Genette, R. Barthes, M. Bachtin is based on the assumption that certain narrative techniques are common to all narratives – to drama, novel or painting. Narratology aims to explore how the events, which constitute a particular story, are told. Therefore, it is also interested in similarities and differences of all narrative forms (including drama). Narratology‘s influence on drama‘s theory strengthened in about 5th decade of the 20th century; it expanded structural research of drama with new aspects. It is evident that in terms of narrative drama’s structure, the question of drama genre is also touched upon. Though this genre has lost some traditional elements of narrative identification, it still remains a viable form of narrative expression. These elements were strictly regulated by the rules of poetics, for example linearity of narration, causality of action, compositional clarity, dialogue, etc. According to modern narratology, there is no longer sense talking about the purity of the genre. However, narratology is practiced quite rarely when analyzing drama in Lithuania. This article, based on the contemporary theory of narrative and the examples of Western and Lithuanian dramas, intends to mark the tendencies of the changes in drama‘s narrative and to present the possible methodological sketches. The article focuses more on discourse level, that is why it operates such concepts as narrative situation, diegesis, mimesis, speech act.
