Pasaulis, mokykla, gyvenimas, šventovė... : XIX a. vidurio Lietuvos scenografija

LTŠio straipsnio tikslas – apžvelgti ir įvertinti 1831-1863 m. Lietuvos teatro dailės raidą, daugiausia dėmesio skiriant sceninio vaizdo kūrimo problemoms – stilistinėms bei meninėms scenografijos ypatybėms ir ano meto spektaklių vertinimuose išsakomiems pageidavimams vizualiniam spektaklio pavidalui. XIX a. vidurio teatrinio vaizdo kūrimo principus lėmė pokyčiai, susiję su žmogaus ir pasaulio santykio sampratų raida (teatras juk ir yra tuos santykius nagrinėjanti kultūros sritis; jis bando atkurti pasaulį pagal tai, kiek pasaulis teatro kūrėjams yra pažinus). Teatrinio vaizdo raidą ir publikos skonio kaitą geriausiai apibūdina keturios viena į kitą peraugančios, o kartais egzistuojančios viena šalia kitos ar viena kitoje esminės nuostatos: „Teatras – tai pasaulis“ (kartu su skeptiška XVIII a. kultūros atvirkštine formule „Pasaulis – tai teatras“), „Teatras – tai mokykla“, „Teatras – tai gyvenimas“ ir „Teatras – meno šventovė“. Žiūrovas, gyvenęs „Teatre-pasaulyje“, ne visai tą pasaulį pažindamas, scenoje pageidavo matyti pasaulio iliuziją, sudarytą ne iš realiai pasaulyje egzistuojančių daiktų, bet iš jų panašumų. Pasaulio pažinimo poreikis skatino iš teatro reikalauti informacijos, istorinio, etnografinio, geografinio tikslumo ir suformavo „Teatro-mokyklos“ modelį. Tardamiesi pažinę save ir pasaulį, teatro kūrėjai ir žiūrovai kurį laiką mėgavosi teatro-veidrodžio galimybėmis, buvo patenkinti galėdami scenoje atpažinti save, savo įpročius ir savo buitį, sukūrę „Teatro-gyvenimo“ modelį, kuris Lietuvos teatro scenoje dominavo ir tarp XIX a. sukilimų.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos scenografija; Lietuvos teatras; Scenografija; Sąvokų koreliacija; Teatras ir gyvenimas; Teatras ir mokykla; Teatras ir pasaulis; Teatras ir šventovė; Teatras-gyvenimas; Teatras-mokykla; Teatras-pasaulis; Teatras-šventovė; 19 amžius; "The Theatre is Life" and; "The Theatre is School"; "The Theatre is Temple"; "The Theatre is the World"; Concepts of relationships; Lithuania; Lithuanian Scenography; Lithuanian theatre; Middle of the 19th century; Stage design; Theatre and life; Theatre and sanctuary; Theatre and scool; Theatre and world.

ENThe main principles of stage design in the Lithuanian theatre in the middle of the 19th century were predetermined by the changes of the concepts of the relationship between the human being and the world. The changes of the ways of the creation of the theatrical image are characterized by four consequent and sometimes intermingling concepts of these relationships: "The Theatre is the World", "The Theatre is School", "The Theatre is Life" and "The Theatre is Temple". The spectator, living inside of the model "The Theatre is the World", was willing to experience the illusion of the world, created on stage and consisting not of real things but rather of their resemblances. The need of the cognition of the world demanded from the theatre information - thus the model of "The Theatre is School" was formed. When the surrounding world became knowable enough, the artists and the spectators were enjoying the possibilities of the model "The Theatre is Life", recognizing themselves and their everyday life on stage. This model dominated in the middle of the 19th century not only in Lithuania, but also in other European countries. The discussion of this model had begun at the very end of the 19th century, when the new model - "The Theatre is Temple" - was declared, thus reflecting the main ideas of the approaching reform of the theatre. [text from author]