Neprofesionalaus aktoriaus raiška: nuo "būti

LTŠiuolaikiniame teatre pastebima aktoriaus kaip personažą interpretuojančio asmens sampratos krizė. XX a. antrosios pusės teatro mene atsisakius dramaturginės medžiagos dominavimo kitų spektaklio segmentų atžvilgiu, išryškėja naujos teatrinio veiksmo organizavimo perspektyvos, sąlygojančios esminę tradicinių vaidybos metodų, o drauge ir aktoriaus profesionalumo kriterijų peržiūrą. Ilgalaikėje Vakarų teatro tradicijoje aktoriaus sugebėjimas kurti dramaturginį personažą (tapti kitu arba reprezentuoti kitą) buvo laikomas svarbiausiu jo profesionalumo matu. Tačiau kai kuriuose teatro reiškiniuose aktoriaus menas įkūnyti fiktyvų charakterį tampa ne tik mažiau svarbus, bet netgi nebereikalingas. Analizuojant šiuolaikinį vaidybos meną, išryškėja paradoksali padėtis: yra daugybė savitų aktoriaus ugdymo metodikų bei skirtingų vaidmens kūrimo sistemų, tačiau dramos teatro scenoje vis dažniau matome neprofesionalius aktorius. Nors lyginant su Vakarų teatro praktika Lietuvos dramos teatre ši tendencija nėra itin ryški, tačiau neprofesionalaus aktoriaus dalyvavimas pastarųjų metų spektakliuose nėra retenybė. Tokia situacija provokuoja teatralų diskusijas apie aktoriaus meno nuvertėjimą ir kelia klausimą: ar šiuolaikiniam teatrui, kuriame aktorius tampa režisieriaus idėjų įkūnytojų, reikalingas aktorius profesionalas? Šiame straipsnyje siekiama išanalizuoti dominuojančias neprofesionalaus aktoriaus dalyvavimo praktikas ir išsiaiškinti priežastis, kurios skatina spektaklio kūrėjus rinktis ne profesionalius aktorius, o žmones, neturinčius aktorinės patirties.Reikšminiai žodžiai: Kūnas; Lietuvos teatras; Neprofesionalus aktorius; Performatyvumas; Raiška; Režisierius; Vakarų teatras; Vizualumas; Body; Director; Expression; Lithuanian theatre; Non profesional actor; Nonprofessional actor; Visual aspects; Western theatre.

ENThe crisis of the actor‘s concept as an individual, who interprets a character, is noticed in the modern theatre. After the refusal of dominance of dramaturgic material in relation to other segments of the performances in the theatre of the second half of the 20th century, new perspectives of organizing theatrical action has emerged. They lead to substantial review of traditional ways of acting along with the criteria of actors‘ professionalism. In the long-term tradition of Western theatre, the actor‘s ability to create a dramaturgic character (become the other person or represent another) has been considered the most important parameter of their professionalism. However, in some phenomena of theatre, the actor‘s skill to impersonate a fictional character becomes not only less important, but also irrelevant. The analysis of contemporary art of acting reveals a paradoxical situation: there are plenty of distinctive methods of actor‘s training and different systems of creating a role, but we more and more often see unprofessional actors on the stage of drama theatre. Compared to the practice in Western theatres, this tendency is not very clear in Lithuanian drama theatre, but the presence of unprofessional actors in the recent performances is not rare. Such situation provokes theatre people‘s discussion about the devaluation of actor‘s art and raises the question: does the modern theatre, where the actor becomes impersonation of artistic director‘s ideas, need a professional actor? This article aims to analyze dominant practices of unprofessional actor‘s participation and to ascertain the reasons, which motivate creators of performances to choose not professional actors, but people who have no experience in acting.