Kraujas ir žemė : nacionalizmo vaizdiniai XX a. pabaigos Lietuvos scenoje

LTStraipsnyje analizuojami kultūrinio nacionalizmo vaizdiniai ir strategijos Lietuvos teatre paskutiniais sovietinio režimo dešimtmečiais. Įvaizdindamas mistinį tautos kūną, Lietuvos teatras funkcionavo kaip nacionalinės bendrijos vitalinės energijos scena ir slaptų visuomenės moralinių bei ideologinių projektų koordinatorius. Teleologinės sovietmečio Lietuvos piliečių sąmonės spaudimas (opoziciniai siekiai atkurti etniškai, lingvistiškai ir kultūriškai vieningą nacionalinę visuomenę, išsaugoti nacionalines tradicijas, kultūrinį identitetą ir t. t.) teatre, kad ir iškreipiamas bei filtruojamas cenzūros, išsiliejo specifinėmis meninėmis formomis, vaizdiniais ir strategijomis. Metaforinio teatro režisierius 8-ojo dešimtmečio pabaigoje – 9-ojo pradžioje buvo slaptų totalitarinės visuomenės ideologinių ir moralinių projektų koordinatorius. Vizualinėms struktūroms šioje koordinacijos funkcijoje teko didžiausias vaidmuo: vizualinių struktūrų kanalais galėjo cirkuliuoti įvairesnė, originalesnė nacionalistinio turinio informacija nei institucinio nacionalizmo aprobuotose verbalinėse formose. Straipsnyje siekiama parodyti nacionalistinių vaizdinių ir naratyvų sklaidos scenines konfigūracijas, o konkrečius režisūrinius sprendimus, veikimo būdus ir įvaizdžius atskleisti kaip integralius kultūrinių ir visuomeninių laikotarpio procesų elementus. Ryškiausi režisūriniai darbai (metaforinio teatro kūriniai) šiuo požiūriu žymėjo naują kryptį, kur nacionalistiniai vaizdiniai, ligi tol teatre manifestuoti poetinėmis ir draminėmis verbalinėmis formomis, įgavo naują erdvinę / vizualinę kokybę.Reikšminiai žodžiai: Lietuvos teatras; Metafora; Nacionalizmas; Nacionalizmo vaizdiniai; Teatras; Totalitarinis rėžimas; Vizualinės struktūros; Įvaizdis; Image; Lithuanian Theatre; Metaphor; Nationalism; Representations of Nationalism; Theatre; Totalitarian regime; Visual Structure.

ENThrough theatre (as well as other artistic media) nationalist artists may reconstruct the sights, sounds and images of the nation in all its concrete specificity and with "archeological" verisimilitude. This article explores the strategies and images of cultural nationalism in Lithuanian theatre during the last decades of the Soviet regime. Related yet to the orthodox herderian cosmology, the nationalist images would expose the nation (the virtual subject of the nationalist narratives) as an individual being, thus, granting it the dimensions of the human body. It (the Nation), as it was staged, had thus its personal history: it was born (the images of seed, embryo, "vegetative mysticism", etc.), it had its childhood years (the pseudopagan images), it was brutalized and martyrized, finally crucified (the romantic Christian images), and it would presently resurrect. It also had its spatial bodily dimensions, partly coming from the imagery of Blut und Boden (natural and seminatural materials and objects: stone, water, sand, wood, iron, linen cloth, oakum, etc., symbolizing the metaphysical relation of the soil and the blood of the nation) and (partly) - from the "metonymic" incarnation into the bodies of the Poets (like Konrad in the Forefathers' Day by A.Mickiewicz) - the paradigmatic figures of the nation's history. Therefore, the public could view, hear and even smell the body of the nation, which would perform the universal function of the image: literally - to embody (impersonate) the community and project the steady raison d'etre for the society under the totalitarian regime. [text from author]