Ne-laiškas apie laiškus: kaip skaityti epistolinius tekstus?

LTLaiškas dažniausiai priskiriamas dokumentikai arba biografikai, kur jis suvokiamas kaip asmens individualybės išraiškos būdas: epistoliniai tekstai laikomi „ego-dokumentais“, „gyvenimo rašymo“ dalimi, suteikiančia istorinių-biografinių žinių apie juos rašiusiuosius. Straipsnyje, pasitelkiant pavyzdžius iš Marijos Pečkauskaitės – Šatrijos Raganos ir Julijos Žymantienės-Žemaitės bei Povilo Višinskio epistolinių tekstų, analizuojami laiškai ne tik kaip į istorijos liudytojai, tuo bandant išklibinti nusistovėjusį požiūrį, kad asmeninė žmonių korespondencija negali būti „tinkamas“ analizės objektas, nes tai nesutampa su rašančiųjų intencija (juk jie tiesiog susirašinėjo). Višinskio korespondencija su Žemaite ir Šatrijos Ragana lietuvių literatūros istorijoje yra bene daugiausia tirti laiškai. Jie traktuojami kaip išsamus (didelė dalis laiškų išlikusi) „pasakotojas“ apie mūsų literatūros klasikių pradėjimą rašyti, rašytojų formavimąsi, estetines nuostatas, Višinskio kaip literatūros tarpininko, mokytojo vaidmenį. Požiūris į laišką kaip praeitį „pasakojantį“ dokumentą turi pagrindo, mat Žymantienės ir Pečkauskaitės susirašinėjimas su Višinskiu iš tiesų yra specifinis jų laiko kultūrinio gyvenimo naratyvas. Ekstensyviai rašomoje korespondencijoje – jos pradžia sutampa su pirmųjų autorių kūrinių rašymu ir publikavimu (nuo 1895 m.) – gausu literatūros lauko organizavimo detalių (tekstų rašymas, sklaida, publikavimas) bei literatūros sampratos formavimosi pavyzdžių (tekstų kritika, recenzijos, svarstymai apie literatūros traktuotę ir pan.), kuriuos ištyrę galime prisidėti ir prie autorių kūrinių prasmės atskleidimo.Reikšminiai žodžiai: Adresatas; Epistolinis diskursas; Epistolinis tekstas; Grožinė literatūra; Laiškai; Literatūriniai ryšiai; Povilas Višinskis; Sufikcinimas; Šatrijos Ragana; Žanras; Žemaitė; Addressee; Epistolic discourse; Epistolic text; Fiction; Fictionalisation; Genre; Letters; Literary communication; Literary relations; Povilas Višinskis; Šatrijos Ragana; Žemaitė.

ENThe letter is usually attributed to documentation or biography writing, where it is perceived as a way of personal expression: epistolary texts perceived as “ego-documents”, part of the “life writing” providing historic and biographical information about the persons who wrote it. Using epistolary texts by Marija Pečkauskaitė-Šatrija Ragana and Julija Žymantienė-Žemaitė as well as Povilas Višinskis as examples, the article analyses these letters not only as history witnesses, thus trying to shake the conventional attitude towards the fact that personal correspondence cannot be a “proper” object for analysis, since it does not coincide with intentions of the correspondence authors (i.e. they were merely corresponding). Višinskis’ correspondence with Žemaitė and Šatrijos Ragana is probably the most analysed letters in the history of Lithuanian literature. They are considered to be extensive (a great share of letters has preserved to the present day) “narratives” about the formation of writers, their aesthetic views, and the role of Višinskis as a literature intermediary and a teacher. The perception of letters as documents telling the past is justified, since Žymantienė and Pečkauskaitė’s correspondence with Višinskis is a specific narrative of the cultural life of the then period. The beginning of the extensive correspondence coincides with the first authors’ works and publications thereof and it contains a vast number of details of the organisation of the literature field (text production, dissemination, publication) and examples of the formation of the concept of literature (criticism of texts, reviews, contemplations on literature interpretation, etc.), which, after having analysed them, will help us contribute to the revelation of the essence of the authors’ works.

• Komunikacija / Communication
• Literatūrologija / Literary Studies