Ansamblis "Lietuva": režimo įrankis ir nesėkmė

LTNusipelnęs LTSR valstybinis dainų ir šokių ansamblis „Lietuva“ buvo sovietų valdžios įrankis, tautinės kultūros sovietizacijos ir kontrolės forma. Tačiau siekiant poveikio, spekuliuojama buvo nacionaliniu jausmu. Tam tikri nacionalizmo dėmenys komunistinės ideologijos funkcionavimui itin tiko, pavyzdžiui, etninės kultūros samprata. Matantieji „Lietuvos“ liaudies ansamblyje veikiau tam tikrą tautinį fenomeną, nei sovietinį reliktą, iš esmės yra teisūs. Maža to, akivaizdu, kad ši kultūros forma, iš tiesų – konkrečios istorinės epochos reiškinys – ne tik yra atsparus komunizmo poveikiui, tačiau neimlus ir jokia kita idėja paremtam pasaulėvaizdžiui. Vis dėlto kažin ar „Lietuvos“ ansambliui priklauso nacionalinės vertybės vardas: nacionalumo jame galėjo būti tik tiek, kiek sovietų valdžia buvo nepajėgi jo išguiti arba dėl vienų ar kitų priežasčių nemėgino to daryti. Kalbėti apie originalumą, savarankiškumą, drąsą šioje vietoje niekaip neišeina – ansamblis nesusikūrė, o buvo sukurtas, ne lietuvybei puoselėti, o darniam respublikų būriui šlovinti, jo susikūrimo ir vėlesnėje istorijoje dominavo ne kokia nors (kad ir visai maža) rezistencinė laikysena, o paprasčiausias praktinis kasdienis prisitaikymas. Tai buvo sovietų režimo Lietuvoje įrankis ir kartu nesėkmė, tačiau pastarąją lėmė jau ne ansamblio, jo vadovų ir narių valia, bet gilesni savaiminiai dalykai. Straipsnyje norima aptarti sovietiniais metais praktikuotos nacionalinės kultūros vertinimo poliarizaciją, pradedant nuo „neprarastosios kartos“ poliaus, kuriame užmarštis ar nesusivokimas dažnai ribojasi su tiesmuku melu.Reikšminiai žodžiai: Ansamblis Lietuva; Dainų ir šokių ansamblis; Jonas Švedas; Juozas Lingys; Nacionalinė kultūra; Nacionalumas; Populiarioji kultūra; Režimo įrankis; Sovietų Sąjunga (SSRS; Soviet Union; USSR); Tautinė daina; Jonas Švedas; Juozas Lingys; Lithuania; Mode tool; Nationalism; Popular Culture; Song and Dance Ensemble.

ENThe honoured LSSR state song and dance ensemble “Lietuva” [Lithuania] was an instrument of Soviet authorities – the form of sovietisation and control of the national culture. However, to achieve greater effect, the national feeling was used. Certain aspects of nationalism were perfectly suitable to ensure the functioning of the Communist ideology, for example, the concept of ethnical culture. Those observing a certain national phenomenon in the folk ensemble “Lietuva” are right. In addition, it is obvious that this form of culture is the actual phenomenon of the specific historian epoch, which is resistant to the impact of communism yet immune to any other worldview. However, ensemble “Lithuania” can hardly be considered a national value: it used national feelings only to the extent the Soviet authorities were unable to hunt them away or for certain reasons put no effort into doing that. Originality, independence and courage were not the features of this ensemble – it did not form by itself, but was formed; it did not foster Lithuanian identity, but glorified the harmonious union of the republics, and the history of its formation and further existence did not have any (at least minor) hints of resistance, but a mere practical everyday adaptation. It was an instrument of the Soviet regime in Lithuania and a misfortune at the same time, however, the latter was not determined by the ensemble, its leaders and members’ activities, but by deeper spontaneous factors. The article seeks to discuss the polarisation of the evaluation of the national culture applied in the Soviet period starting from the point of the “extraordinary generation” where oblivion and incomprehension usually meet straightforward lies.