Metaforos, kuriomis gyvi esam : arba kaip kalbama apie grėsmes kalbai

LTViešojoje erdvėje daugiau nei du dešimtmečius gyvuoja tradicija apie lietuvių kalbą prabilti su apgailestavimu dėl kalbos kultūros nuopuolio, dėl grėsmių jai virsti puskalbe ar net išnykti. Tokia diagnoze abejojančiųjų balsams nutildyti kalbos puoselėtojai pasitelkia laiko patikrintų metaforų apie kalbą. Poleminiuose tekstuose jos praverčia kaip papildomų įrodymų nereikalaujantis argumentas. Jos taip yra priimamos dėl to, kad dažniausiai remiasi beveik prigimtinėmis laikomomis tiesomis, „locus communis“. Straipsnyje apžvelgiami kai kurie diskurso apie lietuvių kalbą nuo sovietmečio iki mūsų dienų aspektai, įvardijamos minėtos retorinės argumentacijos prielaidos ir aptariama retorikos šablonų apie kalbą sąsajas su dabartine lietuvių kalbos ideologija. Esminis straipsnyje aptartų retorikos strategijų vartojimo viešajame diskurse motyvas yra ne tiek estetinis, kiek funkcinis. Pavartotos kaip argumentai metaforos yra neatremiamos. Tokią motyvaciją patvirtina ir citatos apie prievartaujamą kalbą likimas – po autoriaus mirties įgijusi dar daugiau svorio, ji tampa įvairių visuomeninių organizacijų deklaracijų leitmotyvu, lemiamu argumentu reikalaujant konkretaus politinio sprendimo. Eilinis kalbos vartotojas, išgirdęs apie komplikuotų kalbos dvasios ir materijos santykių metafiziką, turėtų jausti pagarbią baimę kalbos dvasios slėpinius perprantantiems kalbos kultūros autoritetams ir nepasiduoti klaidinančioms erezijoms apie laisvą vartoseną. Visais laikotarpiais remiamasi tais pačiais argumentaciniais pagrindais: tautos ir kalbos vienovės, ištikimybės tautai, bendrinės kalbos kaip nepasiekiamo, bet siektino idealo, ypatingos svetimų kalbų grėsmės lietuvių kalbos savitumui, prievolės paklusti kalbininkų autoritetui postulatais. Šiuos „locus communis“ teiginius galime įvardyti kaip būdingiausius vyraujančiai bendrinės lietuvių kalbos ideologijai.Reikšminiai žodžiai: Diskursas; Diskurso analizė; Kalbos ideologija; Kognityvioji metafora; Metaforos; Retorikos pokyčiai; Retorikos šablonai; Banality; Changes of rhetorics; Cognitive metaphor; Discourse analyses; Discurs; Language ideology; Lithuanian; Metaphor; Rhetoric.

ENTradition to speak about the Lithuanian language regretting the fall of language culture, the threats for it to become a so-called “half language” or even vanish, has existed in the public sphere for over two decades. To hush the ones, who have doubts about such diagnosis; the language nurturers invoke the time-tested metaphors about the language. In polemic texts they come in useful as an argument that does not require further evidence. They are accepted in this way, because usually they refer to nearly natural truth – “locus communis”. The article covers the review of certain aspects of discourse about the Lithuanian language from Soviet times to nowadays, designation of the assumptions of the aforementioned rhetorical argumentation, and discussion of the links of rhetoric templates of language with the present-day’s ideology of the Lithuanian language. An essential reason for application of rhetoric strategies, discussed in the article, in the public discourse is more functional than esthetical. Metaphors, used as arguments, are irresistible Such motivation is also confirmed by the fate of quotation on coerced language – having acquired even more weight after the author’s death, it becomes a leitmotif of various declarations by public organizations, a critical argument in demanding specific political decision. An ordinary language user, when hearing about the metaphysics of complicated relationship between spirit and substance of language, should feel courteous fear for the authorities of language culture, who can grasp the mysteries of language spirit, and resist the misleading heresies about free usage. The same argumentation grounds have been referred to at all times: unity of nation and language, loyalty to nation, common language as an unattainable ideal to be aspired after, extraordinary threat of foreign languages to the originality of the Lithuanian language, postulates of the duty to submit to linguist authority. Such “locus communis.