LTLietuvoje tapo taip įprasta „pilietiškumą“ atskirti nuo „politikos“ ar „politiškumo“, tad turbūt niekas nė nesusimąsto, jog, žvelgiant iš lingvistinių pozicijų, tai dvi identiškos sąvokos. Pagal šiandieninę vartoseną „pilietiškumas“ rūpinimąsi bendruomenės reikalas, regis, nusako ne kaip politinę veiklą, bet kaip kiekvieno jos nario aktyvumą, skatinamą bendruomeninės atsakomybės. O „politika“ – tai valstybės valdymas, „politiškumas“ – tiesiog narystė partijoje. Tokių veiklų atskyrimas nėra tipiškas Vakarų kultūrai. Prasminis ryšys tarp politikos ir pilietiškumo yra neišvengiamas, nes toks valstybės valdymas, kai atsiribojama nuo bendruomenės reikalų, praranda teisėtumą, o nepartiniai piliečiai, rūpindamiesi savo bendruomene, neišvengiamai susiduria ir su tais klausimais, kuriuos sprendžia politikai. Pilietiškas rūpinimasis „bendrais reikalais“ iš esmės nesiskiria nuo politikos, todėl pilietiškumas, kaip ir politika, yra neatsiejamas nuo teisingumo siekimo, kuris yra pilietinės laikysenos pagrindas. Kadangi šiuolaikinė lietuvių kultūra pilietiškumą atskyrė nuo politiškumo pagal veiklos subjektą, reikia manyti, kad jų objektas irgi skiriasi. Tą specifinį pilietinės veiklos objektą vadinu nacionaline etika, kurią detaliau apibrėžiu šiame straipsnyje. Publikacijoje aptariamos priežastys, kodėl šiandien ardomi nacionalinės etikos pamatai, nagrinėjama lietuvių intelektualų laikysena dvasinės erozijos fone.Reikšminiai žodžiai: "Sąjūdis"; Algirdas Mykolas Brazauskas; Etika; Intelektualai; Kultūra; Liberalizmas; Lietuvos kairė; Lietuvos žmonės; Nacionalinė etika; Patriotizmas; Pilietiškumas; Politika; Santaros-Šviesos suvažiavimas; Valdas Adamkus; "Sąjūdis"; Algirdas Brazauskas; Culture; Ethics; Intellectuals; Liberalism; Lithuanian Left; Lithuanian people; National Ethics; Of; Patriotism; Politics; Public spirit; Valdas Adamkus.
ENIt has become so usual to distinguish “citizenship” from “politics” or “political”, that probably no one gives a thought that these two are identical concepts looking from the linguistic position. According to today’s usage, “citizenship” means caring for community’s matters. It is not a political activity, but activity of each member, who is motivated by communal responsibility. “Politics” is state’s governance; “political” is just a membership in the party. Such separation is not typical to the Western culture. The notional connection between politics and citizenship is inevitable, as such governance of the state, when people disassociate from community’s affairs, loses legitimacy and nonparty citizens, who take care of their community, inevitably face the same issues that politicians deal with. Civic concern regarding “common affairs” is essentially the same as politics. That is why citizenship as well as politics is not dissociated from the pursuit of justice, which is the basis of civic attitude. As the contemporary Lithuanian culture separated citizenship from political by subject of activity, it can be assumed that their object also differs. I call national ethics to be the object of civil actions, and it is in detail described in this paper. The publication discusses the reasons, why foundations of national ethics are disrupted; analyzes the attitude of Lithuanian intellectuals in the context of spiritual erosion.