Lietuvių tragedijos tapsmas : tipologinis aspektas
LTStraipsnio tikslas – atskleisti, į kokius tragedijos modelius orientavosi XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės lietuvių drama, kokie istoriniai tragedijų tipai vyravo Lietuvoje, kokių tipų nebuvo ir kodėl, kokių randamos tik užuomazgos. Vadovaujantis tipologine schema, ieškoma antikinės, renesansinės, klasicistinės, Švietimo, romantinės, moderniosios tragedijos pėdsakų. Apžvelgiant XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės lietuviškos tragedijos panoramą, konstatuojama, kad Lietuva neturi klasicistinės tragedijos analogų, nes nebūta ir jai reikalingo visuomeninio konteksto - absoliutinės monarchijos, racionalizmo filosofijos, bent kiek plačiau pasireiškusio Renesanso, ilgalaikės humanitarinių mokslų tradicijos, kuri būtų suformavusi Antikos kaip europinės kultūros pamato jausmą. Atskleidžiama, kad lyderės pozicijos lietuvių tragedijos tipologinių koordinačių sistemoje priklauso įvairių atmainų romantinei dramai, esama graikiškosios tragedijos sekimų, ryškus šekspyriškosios dramos įspaudas, vėliau pasirodo modernizuota tragedija. Autorės nuomone, lietuvių tragedija per ilgai užsiliko romantizmo lauke, per ilgai buvo atsigręžusi į praeitį. Ji tarsi užsidarė istorijoje, neišdrįsdama laisviau elgtis su istoriniais šaltiniais, su kultiniais praeities herojais, radikaliau persiorientuoti į savo meto problematiką, drąsiau spręsti individo temą. Konstatuojama, kad Nepriklausomoje Lietuvoje romantizuota istorinė tragedija gana greitai prarado adresatą ir paskirtį, o jos modernėjimo ženklų nebuvo daug, to nepalaikė literatūrinė, teatrinė, visuomeninė aplinka.Reikšminiai žodžiai: Drama; Istoriniai siužetai; Klasikinė tragedija; Konfliktas; Lietuvių tragedija; Romantinė tragedija; Romantizmas; Tipologinė analizė; Tragedija; Tragedijų tipai; Classical tragedy; Conflict; Drama; Historical subjects; Lithuanian tragedy; Romantical tragedy; Romanticism; Tragedy; Types of tragedies; Typological analysis.
ENThe article discusses typological tendencies of Lithuanian tragedy at the turn of the 20th century. It focuses on the phenomena of antique (Greek), renaissance (Shakespearean), classicistic, enlightenment, romantic, and modern tragedies. The tragedies of Classicism and Enlightenment cannot be included into the typological system of Lithuanian tragedy as there was no social and cultural background for them. Romantic tragedy which varies from the heroic plays and melodramas of A. Fromas, M. Šikšnys, Vydūnas and Maironis to the lyrical plays of V. Mykolaitis-Putinas, prevails. A. Fromas' and M. Šikšnys' plays bear traces of Greek tragedy. The most mature Lithuanian tragedies that have become Lithuanian drama classics are modelled on Shakespeare's tragedies (the works of V. Krėvė and B. Sruoga). The appearance of this type of drama signified the foundation of both tragic form and tragic consciousness in Lithuanian literature. In the30-ies and 40-ies a modernist tendency in tragedy manifested itself (B. Sruoga's and K. Binkis' plays). Tragedy led Lithuanian literature out of regional seclusion to the awareness of the roots of European culture, which allowed to raise its thematic and problematic level. However, since Lithuanian tragic drama had for a long time been under the impact of romanticism, it did not treat historical sources freely nor did it discuss more radical problems of the day as well as the theme of individual. Its main myth - the power of the Lithuanian feudal state and its independence - was established by the romantic tradition. [text from author]
