"Viskas tiks..." : naujieji laikai tapyboje

LTŽenklius pokyčius po nepriklausomybės atgavimo patyrusi dabartinė Lietuvos dailė ir jos kūrėjai blaškosi tarp aukštojo meno ir komercinių formų. Kritikai kalba apie „autoriaus krizę“, „autentiškos meninės kalbos praradimą“, išsekusį menininkų kūrybinį savitumą ir bendrą pasimetimą tiek komercializacijos, tiek interaktyvių virtualių pasaulių ar postmodernizmo ideologijos fone. Praėjus maždaug dešimtmečiui nuo pirmųjų radikalesnių objekto meno pasireiškimų Lietuvos mene, tampa aišku, kad XX a. paskutiniojo dešimtmečio dailė, gana ramiai, be konfliktų, pareiškimų ar manifestų nusisukusi nuo dominavusios estetikos, vis dėlto turėjo „griaunamosios potencijos“ ligi tol vyravusio modernizmo atžvilgiu, paskleidė spiečių kankinančių abejonių savo veiklos prasmingumu ir aktualumu vadinamųjų „tradicinių dailės sričių“ – tapybos, skulptūros, grafikos – kūrėjams. Šiame straipsnyje ir mėginama atsakyti į klausimus: ar šiandienos tapyboje užtenka tokių savybių kaip estetiška, atvira, įvairiakalbiška, kone eklektiška ir iracionalu, ar egzistuoja naujuosiuose darbuose tokių bruožų sankaupa, leidžianti teigti nuoseklų ir natūralų postmodernistinį mūsų tapybos būvį? Nepretenduojant į plačius apibendrinimus, čia siekiama išanalizuoti pastarųjų penkerių – septynerių metų kauniečių tapybos savitumus ir tikrus ar tariamus sąryšius su postmodernizmo idėjomis. Metodo prasme naudojamasi dailės vertinimuose jau išsikristalizavusiomis kai kuriomis postmodernistinėmis sąvokomis ir teiginiais, kaip meniniu mąstymu, kuris pagrįstas modernizmo dailės principų kvestionavimu ar išsižadėjimu.Reikšminiai žodžiai: Kauno dailininkų tapyba; Lietuvos tapyba; Modernizmas; Postmodernistinė estetika; Postmodernizmas; Postmodernizmas tapyboje; XX-XXI a. sąndūros lietuvių tapyba; Kaunas artists' painting; Lithuanian painting; Modernism; Postmodern Aesthetic; Postmodernism; Postmodernism in painting.

ENPresent Lithuanian art, which experienced significant changes when Lithuania gained independence, and its creators are torn between the higher art and commercial forms. Critics talk about “author‘s crisis“, “the loss of authentic artistic language”, exhausted creative peculiarity of artists and overall fluster both on the grounds of commercialization and of the interactive virtual worlds or postmodernism ideology. In about a decade from the first more radical manifestations of object art in Lithuanian art, it becomes clear that the art of the last decade of the 20th century quite calmly, without conflicts, declarations or manifests turned away from dominated aesthetics and had the “destructive potency” in relation to prevailing modernism. It also had spread many distressing doubts regarding the meaning and relevance of its activities for the creators of so called “traditional fields of art” (painting, statuary and graphics). This article attempts to answer the following questions: whether such characteristics as aesthetic, open, multilingual, nearly eclectic and irrational are sufficient to the modern-day pictorial art, whether the collection of such characteristics exists in new works, allowing proposing consistent and natural postmodern state of our pictorial art? Without broad generalizations, it is attempted to analyze the peculiarities of Kaunas pictorial art of the last five-seven years and the real or assumed connections with postmodern ideas. In terms of method, the evaluation of the fine arts uses some crystallized postmodern concepts and assertions as the artistic way of thinking, which is based on the questioning and retraction of the principles of modernism art.