Nepritapęs ir nepritampantis : dvikalbė Leono Švedo kūryba

LTStudija skirta poeto Leono Švedo gyvenimo ir kūrybos analizei ir jo vietai lietuvių literatūroje nustatyti. Autorė aptaria L. Švedo biografiją, jo kaip kūrėjo formavimosi ypatybes, konstatuodama, kad pirmojo L.Švedo kūrybos etapo (iki 1946 metų) poezija buvo gana tipiška jo kartos kūrėjų kontekste: joje vyravo filosofinis diskursas, buvo keliami esminiai būties klausimai, kūryba suvokiama kaip būties tąsa, nusigręžiama nuo neoromantinės tradicijos manant, kad ji nesugeba perteikti šiuolaikinio žmogaus problemų. Teigiama, kad tuometinei L. Švedo poezijai būdinga ekspresionistinė poetika, proziška, artima šnekėjimui kalba, iškilmingas tonas ir niūrumas. Skirtingai nei kiti poetai, jis netiki gimtąja žeme kaip būties atrama. Pažymima, kad 1946 metais, L. Švedui emigravus į Lenkiją, prasideda naujas jo kūrybos etapas, kuris pasižymi tuo, jog poetas nutolsta nuo savo kartos, jo kūryboje dar didesnę svarbą įgauna filosofinės F.Nietzsche's, egzistencialistų M.Heideggerio, K.Jasperso, J.P.Sartre'o idėjos. L. Švedas kritikuoja komunizmą, vartotojišką visuomenę, bedvasę techninę civilizaciją, susvetimėjimą, žmogaus žiaurumą. Poetas pasirenka avangardistinės poetikos priemones, kurios jam atrodo tinkamiausios šiuolaikinio pasaulio deformacijoms, žiaurumui ir absurdui atskleisti. Poeto kalbėjime apie apie reliatyvizmą, ironiją, dėmesį psichoanalizei autorė įžvelgia postmoderno bruožų. Konstatuojama, kad L. Švedas savo poetika artimas J. Kėkštui, o minorinės gaidos jį suartina su A. Mackumi.Reikšminiai žodžiai: Avangardas; Dvikalbis poetas; Leonas Švedas; Lietuvių poezija; Postmodernizmas; Avant-garde; Bilingual poet; Leonas Švedas; Lithuanian Poetry; Postmodernism.

ENThe study is intended to analyze life and creation of poet Leonas Švedas and to determine his place in Lithuanian literature. The author discusses L. Švedas biography, his peculiarities as a creator. She states, that L. Švedas‘ poetry creation of the first stage (till 1946) was quite typical in the context of writers of his generation: philosophical discourse dominated in it, essential existence matters were raised, creation was perceived as prolongation of being, L. Švedas turned away from neo-romantic tradition, thinking that it failed to convey the problems of a contemporary individual. It is stated, that expressionistic poetics, prosaic language, close to the talking, celebratory tone and sulkiness is typical to L. Švedas‘ poetry of that time. Unlike other poets, he does not believe that native land is the support for the existence. It is noted that in 1946, when L. Švedas immigrated to Poland, a new stage of his creation has begun. It is distinguished in the fact that the poet alienates from his generation, philosophical ideas of F. Nietzsche, existentialists M. Heidegger, K. Jaspers, J. P. Sartre gain greater importance in his creation. L. Švedas criticizes communism, consumer society, spiritless technical civilization, alienation, human cruelty. The poet chooses avant-garde poetic means, which seem appropriate to disclose the deformations, cruelty and absurd of the current world. In the poet‘s speech about relativism, irony, attention to psychoanalysis, the author envisages postmodernism features. It is stated that L. Švedas‘ poetics is close to J. Kėkštas, and minor tunes make him closer to A. Mackus.