Raktas į Vilnių - Paryžiuje? : Gabrielio Puaux diplomatinė misija 1927 metais

LT1927 m. Europos politinis „žvaigždynas“ patyrė tam tikrų pokyčių, atsiradusių dėl Vokietijos grįžimo į Europos politikos didžiąją areną. Faktas, kad Vokietija buvo pakviesta į Tautų Sąjungą ir jai suteiktas nuolatinio Tarybos nario statusas, reiškė, kad susiformavo mažiau palanki padėtis Prancūzijai. Šie įvykiai kėlė strateginius klausimus; atsakymus Prancūzija tikėjosi rasti Rytų Europoje ir kituose geopolitiniuose regionuose, pvz., Balkanuose bei Centrinėje Europoje. Rytų Europa patraukė tuo, kad su Lenkijos pagalba buvo galima daryti spaudimą Vokietijai, nukreipiant pagrindinį dėmesį į Rytų Prūsiją. Tačiau Lietuvos-Lenkijos konfliktas trukdė šiems planams. Todėl Prancūzija pradėjo tam tikrus diplomatinius žingsnius, bandydama išspręsti konfliktą. Prancūzų diplomatijos veiksmai negąsdino Lietuvos. Nesitikėta sulaukti pagalbos Vilniaus klausimu iš Sovietų Sąjungos ar Vokietijos. Nusivylimas tradiciniais sąjungininkais iššaukė poreikį ieškoti kitų galimybių, keliant Vilniaus klausimą tarptautiniu mastu. Būtent šiuo tikslu Lietuvos ministras pirmininkas prof. A. Voldemaras susitiko su prancūzų pasiuntiniu Gabrieliu Puaux. Tačiau viltys neišsipildė.Po beveik aštuonių mėnesių diplomatinių pastangų Lietuvos ir Lenkijos santykiai pablogėjo tiek, kad 1927 m. buvo laukiama karo. Diplomatinė misija žlugo dėl subjektyvių ir objektyvių priežasčių. Objektyvios priežastys – Lietuvos ir Lenkijos psichologinis klimatas, abiejų šalių vadovų ambicijos. Subjektyvios priežastys – skirtingas konfliktuojančių pusių statusas. Lenkijai priklausė konflikto objektas, be to, būdama gerokai didesnė šalis, galėjo sau leisti ignoruoti Lietuvos ar trečiosios šalies pasiūlymus. Dėl aukščiau minėtų priežasčių Vakarų šalys labiau domėjosi Lenkija, nei Lietuva. Gabrielio Puaux diplomatinės misijos nesėkmė grėsė dideliais nemalonumais Lietuvai. Šioje kovoje Lenkija įgijo psichologinį ir moralinį pranašumą, o lietuviams galutinai prilipo „nesutaikomųjų“ etiketė. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Augustinas Voldemaras; Diplomatija; Gabriele Puaux; Gabrielio Puaux, Lenkija; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras; Prancūzijos diplomatija; SSRS; Tarptautiniai santykiai; Vilniaus klausimas; Vokietija (Germany); Augustinas Voldemaras; Controversy over Vilnius; Diplomacy; French diplomacy; Gabriele Puaux; Germany; International relations; Lithuania; Soviet Union; The French envoy Gabriele Puaux; The Prime Minister of Lithuania Augustinas Voldemaras.

ENIn 1927 the European political 'constellation' experienced certain changes brought about by a gradual coming back of Germany to the big arena of European politics. The fact that Germany was in invited to join the League of Nations and was conferred the status of a permanent member in the Council meant for France that a less favourable political grouping had formed. Such processes raised strategic questions, the answers for which France was seeking to find in East Europe, in addition to other geopolitical regions, such as the Balkans and Central Europe. East Europe was attractive in that with the help of Poland it was possible to exercise pressure on Germany directing the main attention to East Prussia. However, a conflict between Poland and Lithuania interfered with such plans. It is due to these reasons that France took up certain diplomatic steps to resolve the conflict. The course of actions taken by French diplomacy did not threaten Lithuanian interests. The hope to get some help from the Soviet Union or Germany in order to settle the case of Vilnius was minimal. The disappointment with traditional allies necessitated the need to find other possibilities in raising the question of Vilnius on an international level. It was this aim that the Prime Minister of Lithuania, professor Augustinas Voldemaras, had set out to achieve when he met the French envoy Gabriele Puaux. However, the hopes did not come true.After almost eight months of diplomatic attempts the relationships between Poland and Lithuania deteriorated to the extent that in 1927 a war was pending. The reasons for the failure of the diplomatic mission can be claimed to be subjective and objective in character. The former included the psychological climate that existed between Poland and Lithuania, as well as the ambitions of the leaders of both countries. The subjective reason can be defined as the unequal status of the two conflicting states. Poland, having in its hands the object of the conflict, as well as having in mind the fact that it was a much bigger country, could afford to ignore proposals made by Lithuania or a third party. Therefore, other Western countries were more interested in winning Poland to their side, and not Lithuania, for the reasons mentioned above. The failure of Puaux's diplomatic mission had a more negative impact on Lithuania than on Poland. In its battle with Kaunas, Poland had achieved some psychological and moral advantages, whereas Lithuanians were evaluated as a 'unreconcilable' nation. [text from author]