Taikinys - Lietuvos diplomatinė tarnyba : slaptos KGB agentų akcijos

LTTeigiama, kad diplomatai, atstovavę okupuotai ir aneksuotai Lietuvos valstybei nuo 1940 m., iš karto atsirado Sovietų Sąjungos specialiųjų tarnybų akiratyje. Sovietų Sąjungai buvo nepriimtinas viešas atstovavimas valstybei, kurią buvo norima ištrinti iš žemėlapio. Autorius pastebi, kad istoriografijoje tam skiriama mažai dėmesio. Svarbiausia to priežastis yra ta, kad didelė dalis šaltinių ir informacijos yra sunkiai prieinami arba sunaikinti. Yra žinoma, kad sovietinės specialiosios tarnybos pajėgos rinko tikslią informaciją apie diplomatų darbą, jų ryšius su kitų valstybių politikais. Domėjosi diplomatų ryšiais su lietuvių išeivijos politinėmis organizacijomis. Be informacijos rinkimo, diplomatus buvo siekiama kompromituoti. Detaliau straipsnyje aprašoma apie S. Lozoraitį, jo santykius su VLIKu. Užsienio archyvinių šaltinių duomenys, S. Lozoraičio asmeninis archyvas leido giliau pažvelgti į to meto lietuvių diplomatinės tarnybos darbą. Tyrimai parodė, kad svarbiausias KGB taikinys buvo tėvas ir sūnus Lozoraičiai. Autorius savo straipsnio objektu laiko KGB ,,aktyvias priemones“, kurios buvo taikomos prieš Lietuvos diplomatinę tarnybą. Tačiau dėl savo sandaros ji buvo mažai prieinama KGB ,,aktyvioms akcijoms“. Kai S. Lozoraitis gavo diplomatinės tarnybos įgaliojimus ir pradėjo teikti Baltiesiems rūmams informaciją apie Lietuvą, nuo tada KGB stengėsi kontroliuoti kanalus, kuriais buvo skleidžiama informacija, o tuo pačiu teikė dezinformaciją apie esamą padėtį Lietuvoje. Pabrėžiama, kad nors ir kaip KGB stengėsi, jai nepavyko įtakoti Lietuvos diplomatinės tarnybos veiklos.Reikšminiai žodžiai: Diplomatinė tarnyba; KGB; KGB agentai, Lietuvos diplomatinės tarnybos; Diplomatic service; KGB; KGB agents, Lithuanian diplomatic services; Lithuania.

ENIt is stated that the diplomats, who represented the occupied and annexed state of Lithuania from 1940, immediately appeared in the spotlight of the Soviet Union‘s special services. The public representation of the state, which had to be deleted from the map, was not acceptable to the Soviet Union. The author notes that the historiography gives little attention to it, because the big part of the resources and information can be hardly accessed or is destroyed. It is known that Soviet special services’ forces gathered precise information regarding diplomats’ work, their relations with the politicians of other countries. They also followed diplomats‘ relations with the Lithuanian exiles’ political organizations. Along with collecting information, they also tried to compromise the diplomats. The article in detail describes S. Lozoraitis, his relationship with VLIK [The Supreme Committee for the Liberation of Lithuania]. Data of foreign archival sources and S. Lozoraitis‘ personal archive allowed more detailed overlook of the Lithuanian Diplomatic Service‘s work (hereinafter-LDS) of that time. The research has shown that the father and the son Lozoraitis was the central target of KGB [Committee of State Security]. The author considers KGB “active measures” that were pointed against LDS, to be the subject of his article. However, due to its structure, it was almost inaccessible to KGB “active moves”. When S. Lozoraitis obtained LDS‘ authorization and began providing information about Lithuania to the White House, since then KGB tried to control the channels that broadcasted the information and at the same time misinformed about the current situation in Lithuania. It is emphasized that no matter how KGB tried, it failed to influence the activities of LDS.