Latinitas jako część litewskiej historii literatury i kultury

LTSąvoka Latinitas šiame straipsnyje apima lotynų kalbos studijas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, Antikos autorių imitaciją ir tuo pagrindu atsiradusią istorinę, religinę, poleminę, grožinę literatūrą lotynų kalba, sukurtą XVI – XVII a. Nors lotynų kalba buvo plačiai vartojama visoje Vakarų ir Vidurio Europoje, Lietuvoje jos vaidmuo įgavo ir specifinių prasmių. XVI a. LDK humanistai Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas ir kt. lotynų kalbą iškėlė kaip papildomą argumentą siekiant politinio Lietuvos savarankiškumo ir atsiribojant nuo Maskvos kunigaikštystės. Pasitelkdami lietuvių kilmės iš romėnų teorija, jie tvirtino, jog lotynų kalba yra gimtoji lietuvių kalba. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: "Latinitas"; Humanistinis; Antika.

ENIn this article the notion Latinitas includes the studies of the Latin language in the Great Duchy of Lithuania, the imitation of Classical authors, and the historical, religious, polemical literature and fiction in the Latin language that emerged in that location in the 16-17th centuries. Although the Latin language was widely used in the whole of Western and Middle Europe, its role in Lithuania assumed specific meanings. In the 16th century, Mykolas Lietuvis, Augustinas Rotundas and other humanists of the Great Duchy of Lithuania used the Latin language as an additional argument for pursuing the autonomy of Lithuania and to dissociate itself from the Grand Duchy of Moscow. Referring to the theory stating that Lithuanians descend from Romans, they claimed that the Latin language was a national Lithuanian language.