Antanas Škėma: tolstančio laiko herojus

LTAntano Škėmos tekstas – ekstremalus modernizmo epochos dokumentas, aprėpiantis iš karto du šios epochos sparnus: ideologinį totalitaristinį (fašizmas, komunizmas) ir industrinį kapitalistinį. Škėmos palikimas į Lietuvą grįžo nors ir smarkiai vėluodamas, tačiau su tiesos bei teisingumo vėliava ir su pergalės triumfu. Tragiškasis herojus savo kančia liudija nuopuolio ir tamsybių epochos blogį. Bendriausia prasme Škėmos tekstas yra modernisto reakcija prieš modernybę, atskleidžianti moderniosios sąmonės akligatvį. Ekspresionizmas, papildęs savo smogiamąją energiją plastiškų siurrealistinių vizijų košmarais ir paranojiška sąmonės srauto technika – toks yra ir Škėmos stilistinių priemonių paketas, kuriuo autorius praneša apie humanistinės kultūros žlugimą ir metafizinio blogio įsiskverbimą į visas žmogiškojo pasaulio sritis. Škėmos herojus literatūriniame naratyve egzistuoja kaip civilizacijos formantas, kaip konteksto generuojama figūratyvinė konstrukcija, epochos primesta tapatybės forma ir meninė fikcija. Škėmos tekste egzistenciniai parametrai labiau deklaratyvūs, paviršutiniški, o metafizinio klausimo stoką slepia manieringa ekspresionizmo bei siurrealizmo stilistika. Todėl šiuolaikinio skaitytojo santykis su Škėmos tekstu – ambivalentiškas. Škėmos kūrybos vertė ir yra tokia: jis pateikia katastrofizmo epochos personažą kaip istorinio laiko emblemą, kuri yra įspūdinga, bet nepadedanti gyventi, svetima ir žmogaus prigimčiai, ir vartotojiškosios visuomenės optimizmui, todėl naujajai skaitytojų kartai adekvatus Škėmos teksto perskaitymas iš esmės turėtų būti neįmanomas.

ENAntanas Škėma‘s text is the document of extreme modernism era at once covering two wings of this era: ideological totalitarian (fascism, communism) and industrial capitalist. A. Škėma‘s legacy returned to Lithuania considerably late but with the flag of truth and justice and with the triumph of victory. The tragic hero in his misery witnesses evil of downfall and darkness era. In the most general sense, A. Škėma‘s text is modernist‘s reaction against modernity, revealing dead end of modern consciousness. Expressionism, which replenished its striking energy with nightmares of plastic surreal visions and technique of paranoid stream of consciousness – such is A. Škėma‘s package of stylistic means; by using it the author reports about the collapse of humanistic culture and penetration of metaphysical evil into all areas of human world. A. Škėma‘s hero exists as civilization‘s formant in literary narrative, as figurative structure generated by the context, the form of identity and artistic fiction imposed by the era. Existential parameters are more declarative, superficial, and the lack of metaphysical questions is hidden under mannered stylistics of expressionism and surrealism in A. Škėma‘s text. Therefore, the contemporary reader‘s relationship with A. Škėma‘s text is ambivalent. The value of A. Škėma‘s creation is as follows: it presents the character of catastrophic era as an emblem of historical time, which is impressive but not contributing to life, alien both to human nature and to optimism of consumer society. That is why adequate reading of A. Škėma‘s text should in principle be impossible to the new generation of readers.