Antano Škėmos kūrybos kontekstai ir tradicijų punktyrai

LTAntano Škėmos santykius su pasauline ir tautine kultūra galima būtų apibendrintai nusakyti kaip kryptingą siekį lietuviškoje terpėje adaptuoti, interpretuoti ir diegti naujoviškus XX a. filosofinius-meninius fenomenus. Straipsnyje aptariami rašytojo poetikos, diskurso ypatumai, siekiama nustatyti jo meninių inspiracijų kontekstus ir atvirkščiai – kaip Škėmos kūryba stimuliavo / stimuliuoja lietuvių prozos slinktis. Moderniosios literatūros įkvėpti naujoviški tikrovės transformavimo modeliai ryškėja visuose meninės struktūros lygmenyse, ypač – diskurso sąrangoje. Pirmiausia išskirtinas montažas ir koliažas. Tiesioginės naracijos ypatumai – besikeičiančių stambių ir smulkesnių kadrų montažas, įvairių laiko plotmių samplaikos, akcentuotos nuorodos į adresato sąmonę bei jauseną – Škėmą suartina su biheviorizmo atstovų (Dos Passos'o, E. Hemingway'aus, E. Caldwello, Th. Dreiserio, J. Steinbecko) kūryba. Kelių laiko plotmių sampynos, nejuntamai kaitaliojamos pasakojimo perspektyvos kuria vienalaikio dabarties-praeities egzistavimo iliuziją. Škėmos kūrybos išskirtinumo prielaidos – sąmonės užtemimo, psichinės ligos vaizdavimas, ekstremalių dvasinių-egzistencinių būsenų reflektavimas, atviro erotiškumo motyvai. Individo atvertis į nebūtį, nuolatinis pasaulio sielvarto pojūtis – tai vienos iš įtakingiausių rašytojo kūrinių sugestyvumo prielaidų. Vieni iš esminių Škėmos pasakojimo vektorių – dirglios sąmonės impulsų fiksavimas ir sinchroninis kelių semantinių sandų montažas – ataidi vėlesnėje lietuvių prozoje (B. Radzevičius, R. Gavelis, I. Meras, R. Lankauskas, S. T. Kondrotas).

ENAntanas Škėma‘s relations with global and national culture can be generally defined as a purposeful strive to adapt, interpret and implement an innovative philosophical-artistic phenomena of the 20th century in Lithuanian environment. The article discusses the writer‘s poetic, discourse peculiarities, tries to identify his contexts of artistic inspirations and vice versa – how A. Škėma‘s creation stimulated/ stimulates the slips of Lithuanian prose. Innovative models of reality transformation, inspired by modern literature, emerge at all levels of artistic structure, especially in discourse organization. First of all, the most noteworthy are montage and collage. Peculiarities of direct narration – montage of changing large and small frames, combination of various time planes, emphasized reference to addressee‘s consciousness and sensibility – brings A. Škėma together with creation of the representatives of behaviorism (Dos Passos, E. Hemingway, E. Caldwell, Th. Dreiser, J. Steinbeck). Tangles of several time planes, imperceptibly alternated narration perspectives create the illusion of simultaneous existence of the past-present. Assumptions of A. Škėma‘s creation exclusivity – portrayal of eclipse of consciousness, mental illness, reflection of extreme spiritual-existential states, motifs of open eroticism. Individual‘s openness to non-existence, constant feeling of world‘s sorrow – this is one of the most influential suggestive assumptions of the writer‘s works. One of the substantial vectors of Škėma‘s narrative – fixation of irritable consciousness‘ impulses and synchronic montage of several semantic components – echoes in later Lithuanian prose (B. Radzevičius, R. Gavelis, I. Meras, R. Lankauskas, S. T. Kondrotas).