Avangardiniai proveržiai lietuvių dramaturgijoje : meninių formų kaita

LTStraipsnyje avangardizmo aspektu tyrinėjama lietuvių dramaturgija nuo XIX a. pabaigos iki XX I a. pradžios. Teigiama, kad avangardinių lietuvių dramaturgijos kūrinių istorija yra punktyriška, joje pastebimi du etapai, kuriuose varijuojami du dramos modeliai. Naujo dramos modelio sukūrimas yra lūžis, pradedantis naują tradiciją, inspiruojantis formų ir idėjų slinktis, tačiau sykiu jas ir ribojantis. Nuo XIX a. pabaigos dramos meninių formų ieškojimas vyko Maironio įdiegto modelio ribose, buvo laikomasi nuostatos, kad būtina atgauti prarastas vertybes - tautinę tapatybę, humanistinį požiūrį į pasaulį, t. y. pakartoti tai, kas suvokta praeityje. Tuo tarpu A. Škėmos sukurtas dramos modelis, paremtas pasikartojimo įveikimu, buvo atsakas į absurdiškai suvokiamą egzistenciją, ydingą, antihumanišką žmogaus nelaisvės būvį, kurį egzistencialistai įprasmino mitinio Sizifo vaizdiniu. Parodoma, kad XIX a. pabaigoje-XX a. pirmojoje pusėje besiformuojančiam lietuvių teatrui avangardiniai eksperimentai kėlė neįveikiamas sceninės realizacijos problemas- Maironio, A. Herbačiausko kūriniai nebuvo pastatyti teatre; išimtis tebuvo kelios Vydūno dramos, tačiau jų novatoriškumas spektakliuose nebuvo išryškintas. Konstatuojama, kad XX a. antrosios pusės teatre literatūros kūrinio inovacijos tampa stimulu naujai teatrinei kalbai. Daugelis avangardinių antrojo etapo dramų buvo pastatytos Lietuvos scenose ir tapo itin reikšmingais teatro įvykiais.

ENThe article explores Lithuanian dramaturgy from the end of the 19th century to the early 21st century in the aspect of the avant-garde. It is claimed that history of avant-garde Lithuanian dramaturgy works is like dotted line; two stages with two models of drama are observed. The creation of a new drama model is the breaking point, which starts a new tradition, inspires slips of forms and ideas, but at the same time limits them. Since the end of the 19th century, the search of drama‘s artistic forms was within the boundaries of the model that Maironis introduced; it was considered that it was necessary to regain lost values – national identity, humanistic view of the world, i.e. to repeat what was perceived in the past. Meanwhile, drama model, created by Antanas Škėma, based on defeat of repetition, was a response to absurdly perceivable existentialism, faulty, inhuman existence of individual‘s captivity, which was given a sense of mystic Sisyphus by existentialists. It is shown that avant-garde experiments were invincible scenic realization problems to the Lithuanian theatre that was developing in the end of 19th century-the first half of the 20th century – the pieces of Maironis, A. Herbačiauskas were not staged in the theatre; exception was only a few dramas by Vydūnas, however, their innovation was not highlighted in performances. It is stated that in the theatre of second half of 20th century, innovations of literature work become a stimulus to new theatrical language. Most of the avant-garde second phase dramas were staged on Lithuanian scenes and became very significant theatrical events.