Giedojimo stilistikos Lietuvos bažnyčiose problematika : XIX a. pabaigoje - XX a. pirmojoje pusėje

LTLietuvai išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos, chorinėje muzikoje vyksta akivaizdus sakralinių formų – mišių, motetų, bendruomenės giesmių – proveržis. Sakralinė idėja, mistinė lietuvių tautos pasaulėjauta nuo seno skleidžiasi nenumaldomu noru giedoti bažnyčiose įvairiais būdais – bendruomeniniu, organizuoto choro, mažesniais ansambliais. Tai rodo stiprios chorinio giedojimo tradicijos, seniai formavęsi jo stiliaus pradmenys, kurių tolygų skleidimosi procesą praeityje komplikuodavo įvairūs išoriniai ir vidiniai sociokultūros veiksniai. Giedojimas bažnyčiose nuolatos domino muzikos žinovus bei chorinio meno specialistus. Išsikristalizavo analizės ir diskusijų objektas – daugiabalsio ir bendruomeninio giedojimo būdai, repertuaras, stilistika ir glaudus jų ryšys su šventąja liturgija. Šiame straipsnyje nagrinėjama giedojimo stilistika Lietuvos bažnyčiose, pradedant lietuviškų chorų sąjūdžiu XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Lietuviškosios giedojimo bažnyčiose tradicijos virsmas XIX a. pab. – XX a. pr. sutapo su tautiniu atgimimu ir nacionalinės profesinės muzikinės kultūros pradžia. Svarbiausia šiuo laikotarpiu buvo liturginio repertuaro sunorminimas, vertimas į gimtąją kalbą, pritaikymas keturbalsiam giedojimui ir giesmynų išleidimas. Straipsnyje analizuojamas bendruomeninio giedojimo ir Sumos chorų menas, parodoma, kaip vystėsi nacionalinis liturginio giedojimo stilius Bažnyčios reikalavimų ir meninės savikūros kontekste.Reikšminiai žodžiai: Bendruomeninis giedojimas; Centrinis bažnyčios (Sumos) choras; Folklorinis mena; Folklorinis menas; Liturginis giedojimas; Liturginis repertuaras; (Mass) style of singing; Central church choir; Communal singing; Folklore art; Liturgical repertoire; Mass style of singing; Singing in the churches.

ENWhen Lithuania liberated from the Soviet occupation, there was obvious breakthrough of sacred forms – mass, motet, community chants. From ancient times sacral idea, Lithuanian nation‘s mystical worldview unfolds in inexorable desire to chant in churches in various ways – community, organized choir, smaller ensembles. This indicates strong choral chanting traditions. Chanting style elements developed for a long time; in the past, the even unfolding process was complicated by various external and internal socio-cultural factors. People, who were proficient in music and choral art specialists, were constantly interested in chanting in churches. Analysis and discussion object was crystallized – polyphonic and communal chanting techniques, repertoire, stylistics and their close relation to sacred liturgy. This article examines chanting stylistics in Lithuanian churches, starting the movement of Lithuanian choirs in the end of 19th century-early 20th century. Conversion of tradition of Lithuanian chanting in churches in the end of 19th century-early 20th century coincided with the national revival and with the rise of national professional musical culture. During this period, the main task was to standardize liturgical repertoire, to translate it to native language, adapt to chanting in four voices and release hymnals. This article analyzes the art of communal chanting and choir chanting during Mass; it shows how national liturgical chanting style evolved in the context of requirements of the Church and artistic self-creation.