Santykio su religine tradicija galimybės

LTStraipsnis pagrįstas literatūros teorijos metodologija, suprantančia, kad literatūrinio religinės patirties suvokimo prerogatyva yra žmogiškoji Dievo kaip gelmės / prasmės paieška. Vakarų literatūros teologinės minties istorijoje matyti keletas ryškių santykio su religine tradicija tipų: teologinių teiginių kartojimas / iliustravimas ir jų egzistencinis komplikavimas/gilinimas, tačiau proporcijos yra kintančios. XX a. sukrėtusių kataklizmų (karų, okupacijų, nacistinio ir sovietinio genocido) kontekste pagrindine literatūrinės Dievo refleksijos forma tampa egzistencinis metafizinės prasmės kvestionavimas. Lietuvių literatūroje atramų religingumo sampratai modernizuoti matyti Bernardo Brazdžionio (1907-2002) poezijoje, akcentuojančioje žmogaus problemikos svarbą religinio santykio refleksijai. Religinio santykio samprata skleidžiasi krikščionybės tradiciją tęsiančio neotomizmo orbitoje, tačiau poetinis mąstymas ekspresyviais įvaizdžiais bei jų dariniais, intonavimo viražais sugyvina ir komplikuoja Dievo patirties vaizdą. Dievas lieka nežinomas: religinis kontaktas yra neįmanomas verifikuoti. Dviejų išeivijos rašytojų – Antano Škėmos (1910-1961) ir Algimanto Mackaus (1932-1964) – kūryboje esama ir artumo religinei tradicijai, ir novatoriško, šokiruojamo ginčo su ja. A. Škėma teigė, kad pagrindinis literatūrinės kūrybos tikslas yra egzistencijos prasmės – turinio – paieška.Straipsnyje teigiama, kad A. Škėmos kūrinių denotacija iš esmės yra ne transcendentinė tikrovė, o egzistencinė savimonė. Rašytojas nesiekia formuluoti Dievo sampratos, jis kuria egzistencinį „galutinio žmogaus nuvertinimo“ komentarą: žmogus nuvertintas taip, tarsi juo manipuliuotų metafizinis totalitaristas. Analizuojant A. Škėmos kūrybos teologinius aspektus, straipsnyje nagrinėjami šie darbai: romanas „Balta drobulė“, drama „Kalėdų vaizdelis“, apysaka „Izaokas“, novelės „Nakties tyla“ ir „Apokaliptinės variacijos“, novelių ciklai „Palydovai“, „Trys apie traukinį“ ir „Olofernas“. A. Škėmos kūryboje matyti ir pasitikėjimo religine tradicija žymės: dramose „Pabudimas“ ir „Žvakidė“ politiniam totalitarizmui, kaip šėtoniškumo manifestacijai, priešinama išganinga Kristaus religija. Algimanto Mackaus kūriniuose tokio pasitikėjimo jau neaptinkama. [...] Tragiška mirtis interpretuojama kaip katastrofiškos egzistencijos metonimija. Nuo Bernardo Brazdžionio neotomistinio mąstymo, įgavusio ir agnosticizmo implikacijų, – per Antano Škėmos egzistencinį maištą / skundą ir radikaliai agnostinę Dievo traktuotę – literatūrinio mąstymo trajektorija krypsta Algimanto Mackaus poezijoje matomos metafizinės desperacijos linkui. [parengta pagal anglišką santrauką]

ENThis article is based on the methodology of literary theology which posits that, in literature, the concept of man's search for God, for profundity / meaning, is essential to the understanding of a religious experience. In Western literature, the history of theological thought demonstrates a tendency to repeat / illustrate and existentially complicate theological propositions; however, the proportions are flexible. The tragedies that shocked the 20th century (war, occupation, Nazi and Soviet genocide) affected the existential search for metaphysical meaning and became the dominant mode of conceptualizing God. In Lithuanian literature, the basis for the modernization of the concept of religious belief is evident in the poetry of Bernardas Brazdžionis (1907-2002) as it accentuates the importance of the human condition in the domain of religious reflection. The concept of religious experience develops within the orbit of Neo-Thomist Christian tradition; however, poetic contemplation through expressive images and their derivatives, through the turns of intonation, gives life and complexity to the experience of God. God cannot be known: religious interactions are unverifiable. A revised version of the traditional concept of God is evident in a manner both innovative and shocking in the works of Lithuanian exodus writers Antanas Škėma (1910-1961) and Algimantas Mackus (1932-1964). According to Škėma, the primary aim of literary creativity is a search for the meaning - the content - of existence.This article proposes that, essentially, Škėma's work denotes not transcendental reality, but rather, existential consciousness. Škėma does not aspire to formulate a concept of God, rather, he creates a commentary on the "ultimate devaluation of man:" man is so abased as he was subject to manipulation by a metaphysical totalitarian. In the analysis of theological aspects of Antanas Škėma's works, the article examines the following: the novel The White Shroud; the play Kalėdų vaizdelis [Christmas Scene]; the narrative Izaokas [Isaac]; the short stories "Nakties tyla" [The Silence of Night] and "Apokaliptinės variacijos" [Apocalyptic Variations] and the prose cycles "Palydovai" [The Escorts], "Trys apie traukinį" [Three About a Train] and "Olofernas" [Holofernes]. There are signs of confidence in religious tradition in Škėma's work: in the plays Pabudimas [Awakening] and, particularly, in Žvakidė [The Candlestick] political totalitarianism as a manifestation of the satanic, confronts deliverance through the religion of Christ. There is no such confidence in the poetry of Algimantas Mackus. [...] A tragic death is interpreted as metonymy for catastrophic existence. From the Neo-Thomism of Bernardas Brazdžionis which, nonetheless, carries implications of agnosticism-through to the existential insurrection/grievance and radically agnostic treatment of God in Antanas Škėma-literary themes turn toward metaphysical despair in the poetry of Algimantas Mackus. [text from author]