Русские историки-эмигранты в Литве

LT1922 metais įkurtam Lietuvos universitetui labai trūko mokslinių darbuotojų. Dėl anksčiau susiklosčiusios nepalankios istorinės situacijos – carinės vyriausybės rusifikacijos politikos, sąmoningo provincijos kultūrinės raidos stabdymo – nei pačioje Lietuvoje, nei už jos ribų iki XX amžiaus pradžios nebuvo išugdytas pakankamas tautinių darbuotojų skaičius. Tik ką įkurtas universitetas turėjo tapti svarbiausiu šalies mokslo ir kultūros centru. Profesoriai, sudarę fakultetų branduolius, iš karto buvo priversti prisiimti dvigubą atsakomybę – dėstyti studentams privalomus kursus ir tuo pat metu per trumpiausią laiką kurti mokslinę bazę. Trūko mokslinės literatūros, vadovėlių, tinkamai paruoštų specialistų, patalpų. Humanitarinių mokslų fakulteto vadovybė stengėsi, kiek leido lėšos, suburti kaip galima daugiau skirtingų sričių specialistų – literatų, lingvistų, istorikų ir kitų, tarp jų ir užsieniečių, kitos tautybės atstovų, pasižymėjusių savo moksline veikla. Taip buvo stengiamasi išvengti provincialios, plačiajam pasauliui nežinomos aukštosios mokyklos statuso. Vykdant tokią politiką dirbti į Kauno universitetą buvo pakviesti rusų emigrantai istorikai – Levas Karsavinas, Ivanas Lappo, Pavlas Gronskis, filologai iš Šveicarijos – Alfredas Senna, Jozefas Eretas ir kiti. Daugelis jų, per trumpą laiką išmokę lietuvių kalbą, ne vienus metus dėstė universitete ir įnešė savo indėlį į šalies humanitarinių mokslų plėtotę.Reikšminiai žodžiai: Istoriografija; Ivanas Lappo; Kauno universitetas; Levas Karsavinas; Lietuvos istoriografija; Lietuvos universitetas; Rusų emigracija; Vytauto Didžiojo universitetas (VDU); Vytauto Didžiojo universitetas; Historiography; Ivan Lappo; Kaunas university; Lev Karsavin; Lithuanian University; Lithuanian historiography; Russian emigration; VMU; Vytautas Magnus University.

ENUniversity of Lithuania, founded in 1922, had a severe lack of scholarly staff. Due to formerly existing adverse historical situation – Russification policy of tsarist government, deliberate retardation of provincial cultural development – sufficient number of national staff was not raised nor in Lithuania, neither outside its boundaries till the beginning of the 20th century. Freshly founded university had to become country‘s leading academic and cultural center. Professors, who formed the nuclei of faculties, were immediately forced to take double responsibility – to teach students compulsory courses and simultaneously in the shortest period of time develop scholarly base. There was a lack of scholarly literature, textbooks, properly trained professionals, premises. Management of Humanities faculty tried to bring together as many as possible different professionals as much as the funds allowed – litterateurs, linguists, historians and others, including foreigners, representatives of other nationalities, distinguished in their scholarly works. It was done to avoid the status of provincial, unknown to the wide world high school. Implementing such policy, Russian emigrant historians were invited to work in University of Kaunas – Lev Karsavin, Ivan Lappo, Pavl Gronsk, philologists from Switzerland – Alfred Senna, Joseph Eret and others. Many of them learned Lithuanian language within a short period of time, taught in the university for long years and contributed to the development of the country‘s humanities.