Antano Škėmos recepcijos paradoksai: sustingęs maištininkas

LTStraipsnyje, remiantis amžininkų prisiminimais, epistoline ir memuarine medžiaga siekiama atkurti A. Škėmos psichologinį portretą, dramatiškus gyvenimo epizodus, analizuoti jo paties kurtą įvaizdžio strategiją, netradicinius patriotizmo ir vyriškumo pavidalus. Škėmos patriotizmas buvo kontraversiškas, nekonvencionalus, reikalaująs savirefleksijos ir santykio su tauta revizijos. Škėmos tekstuose aprėpiami ir idealūs „tikro vyro“ vaizdiniai ir polemika su jais, ir kritika, net parodija. Tikrojo vyriškumo siekiamybės aspektu galima ieškoti sąsajos tarp Škėmos ir E. Hemingway'aus. Ribos tarp šiapusybės ir anapusybės peržengimas, nusileidimas į pomirtinį pasaulį buvo vienas labiausiai Škėmos vaizduote kursčiusių siužetų. Mąstant apie Škėmą, nereiktų pamiršti ir kito svarbaus Vakarų kultūros personažo – Don Kichoto. Orfėjo mito sklaida Škėmos kūryboje nesusilaukė didesnio literatūrologų dėmesio, skirtingai nuo Kristaus ar Sizifo, kaip svarbiausių Škėmos veikėjų prefigūracijų. Įvaizdžio konstravimo pėdsakai atpažįstami ir eseistikoje bei epistolikoje. Metams bėgant Škėma jautėsi nepritampąs nei prie lietuvių, nei prie amerikiečių gyvenimo standartų; dvasios giminaičiais jis matė atstumtus Vakarų menininkus, pasižymėjusius itin jautria psichika, neretai sirgusius psichikos liga. Škėmos kūrybos recepcijos istorija kelia nerimo, kad jos suformuotas „lūkesčių horizontas“ išlieka pernelyg statiškas: juk dauguma naujovių, kadaise piktinusių – siurrealistiniai vaizdiniai, nevaržomas kalbos srautas, pakaruokliškas humoras – persikėlė iš periferijos į centrą ir virsta imitavimo objektu.

ENThis article, based on the recollections of his contemporaries, also epistolary and memoir material, intends to restore Antanas Škėma‘s psychological portrait, dramatic episodes of his life, analyze image strategy, non-traditional forms of patriotism and masculinity that he had created. A. Škėma‘s patriotism was controversial, unconventional, demanding self-reflection and check-up of the relationship with nation. A. Škėma‘s texts also covered ideal “real man“ images, polemic with them and criticism, even parody. Aspect of striving for true masculinity can be a link between A. Škėma and E. Hemingway. One scheme, which mostly instigated A. Škėma‘s imagination, was transgression of boundaries between this side and beyond, descending to underworld. Thinking about Škėma, we should not forget the other important character of Western culture – Don Quixote. The spread of Orpheus myth in A. Škėma‘s literary works did not attract greater attention from literary critics, unlike Christ or Sisyphus as pre-figuration of A. Škėma‘s main characters. The traces of image construction are recognizable in both essays and epistolary. Over the years, A. Škėma felt alien to Lithuanian and American standard of living; he saw outcast Western artists as his spiritual relatives, who were characterized as having particularly sensitive psyche, often with a history of mental illness. The history of A. Škėma’s creation reception unsettles – it forms “horizon of expectations” that remains too static: after all, most of the innovations, once revolting – surrealistic images, untrammeled language flow, gallous humor – have moved from the periphery to the center and turned into imitation object.