Viešpaties dienos rojus ir kasdienybės mistika Vaižganto eseistikoje ir apysakose

LTStraipsnyje siekiama J.T. Vaižganto kūryboje atskleisti rojaus pasaulio ir jo meilės, pirmapradžio blogio simbolikos pėdsakus, dieviško ir šėtoniško prado sampynas, kurios atsiveria mįslingos Dievo valios nušviestame kasdienybės ir jos mistikos pasaulyje. Kaip literatūrinį kontekstą straipsnio pradžioje autorė aptaria keletą J.T. Vaižganto meninės bei publicistinės eseistikos, atsiminimų tekstų. Teigiama, kad tikėjimas Dievu ir žmogumi - vienas Vaižganto atsiminimų dominančių. Dorovę iškeldamas kaip esminį savojo tikėjimo motyvą, J.T. Vaižgantas išryškina stiprų krikščioniškąjį kasdienybės matmenį. Išnagrinėjusi J.T. Vaižganto kūrinius „Dėdės ir dėdienės“ ir „Nebylys“, autorė teigia, kad būdami pirmųjų žmonių, jų rojaus, gundymo ir pasitraukimo į gyvenimą alegorijos, J.T. Vaižganto personažai susitinka ir gyvena kasdienybės mistikos terpėje, kurios atmosfera ir patys veikėjų santykiai plėtojasi pagal biblinę ir individualią savojo laiko logiką. Meilės ryšys ir prigimtinės nuodėmės pėdsakai, palaimingo ir dramatiško gyvenimo dinamika, bažnytinės praktikos ir tikėjimo lygmeniu atsiverianti religinė sąmonė - visa tai implikuoja apysakų ir biblinės pradžių pradžios dialogą. Mistikos pasaulis autoriaus kūryboje atsiveria su stipriu etiniu ir įdėmaus pasaulio stebėtojo nusiteikimu. Daroma išvada, kad meditacinio lyrizmo turinčioje kūryboje atsiskleidžia mistinės patirties, tikėjimo savimonės ir kasdienybės stebėjimo persmelktas požiūris į meną ir kultūrą, etiniai imperatyvai ir neimperatyvinis gamtos bei žmonių santykių vaizdas.Reikšminiai žodžiai: Apysaka; Biblinė simbolika; Esė; Interpretacijos,mistika; Kūryba; Tarpukario literatūra; Vaižgantas; Biblical symbolism; Essay; Interpretation; Interwar literature; Mysticis; Story; Vaižgantas.

ENThe article aims at revealing symbolism traces of paradise, love and primordial evil, as well as a tangle of divine and devilish origins in Vaižgantas's works. It has not been its objective to disclose exceptionally new meanings fairly characteristic of Vaižgantas but it turns back to the actualised metaphysical basis of the reception of early Vaižgantas's works. The question 'who is to blame for different destinies of the characters' that has still sometimes been asked is answered in a way that the phenomenon of inherent fault is also present in these relations. Being allegories of the first human beings, paradise, seduction and expulsion from their paradise to life, Vaižgantas's characters meet and live in the environment of everyday mysticism where its atmosphere and the relations among the characters are developing according to biblical and individual creative logic of its own time. The world of mysticism opens in his works with a strong ethical and attentive-observer-of-the-world disposition. Vaižgantas's art - and publicistic essays as well a s memoirs are a significant context for understanding his classical works. The approach to art and culture permeated with a mystical experience, religious identity and observation of everyday life together with ethical imperatives and a non-imperative image of t he relation between nature and human beings are revealed in the works that have not only reflection on the latest developments but also contain the meditative lyricism. [text from author]