Kraštiečių atsiminimai apie Antaną Miškinį
LTStraipsnyje pateikiami atsiminimai apie lietuvių poetą Antaną Miškinį. Jie rinkti 1986 m. poeto gimtuosiuose Juknėnuose ir gretimuose kaimuose. Atsiminimų pateikėjos Ritos Tūtlytės nuomone, labiausiai brangintina tai, ką poeto kraštiečiai prisiminė apie A. Miškinio jaunystę, bendravimą su kaimo jaunimu. Publikuojami tik keli tekstai iš didelio per ekspediciją surinkto pluošto. A. Miškinis, jau išėjęs Kaune mokslus ir pagarsėjęs, išsiskyrė iš savo gimtinės žmonių kaip studentas, mokytojas, radiofono bendradarbis, poetas. Bet su kaimo gyvenimo būdu itin tapatinosi. Jo nuoseklus paprastumas išliko kaimiečių atmintyje kaip svarbiausia būdo savybė. Poetas laužė suponėjimo tradiciją, būdingą Nepriklausomos Lietuvos inteligentijai. Šiai tendencijai priešinosi visa savo laikysena. Kaip tik ši laikysena ir žavėjo kaimo žmones. Paveldėjęs iš tėvų šmaikštų liežuvį, nerimtas, padykęs, šnekus ir linksmas – toks bendraamžių atmintyje iškyla jaunas poetas. Bendravimą, bendrus pokštavimus sodiečiai labiausiai ir atsimena. A. Miškinis, galima sakyti, dalyvavo tuo metu plačiai vykdomoje kaimo kultūrinimo akcijoje; kita vertus, pats sėmėsi iš sodiečių optimizmo, šviesaus žvilgsnio į pasaulį; rinko senus žodžius, mėgo klausytis senolių pasakojimų. Nors ir klausęsi poeto eteryje ar šiaip girdėję jį skaitantį eiles, vis dėlto labiausiai sodiečiai poetą prisimena kartu su visu kaimo gyvenimu, dalyvaujantį jo istorijoje ir likime – kaip kaimo bendruomenės dalį.Reikšminiai žodžiai: Atsiminimai; Antanas Miškinis; Tėviškė.
ENThe article presents the reminiscences on the Lithuanian poet Antanas Miškinis. They were collected in 1986 in the poet’s native Juknėnai and the adjacent villages. In the opinion of Rita Tūtlytė, the compiler of the reminiscences, the most valuable aspect is what was remembered by the poet’s fellow country-people on his youth and his socializing with the young people of the village. Only several texts out of the huge bundle, collected during the expedition are published. A. Miškinis, upon completing his studies in Kaunas and becoming quite known, stood out of the people of his land as a student, teacher, radiophone worker and a poet. However he greatly identified himself with the rural way of life. His continuous simplicity remained in the memory of his fellow country-people as the most important trait of his character. The poet broke the tradition of supposing, characteristic of the intelligentsia of the Independent Lithuania. He was against the said trend with all of his posture, which was the main of his traits that fascinated the village people. The young poet remained in the memory of his contemporaries as a person with a snappy tongue, which he inherited from his parents, playful, frivolous, companionable, chatty and cheerful. His fellow country-people mostly remember the fun they had with A. Miškinis, who, one might say, participated in the campaign of spreading of culture in the village, which was widely performed during the time; on the other hand, he himself searched for inspiration, optimism and the light world outlook from his fellow country-people; he collected old words and was fond of listening to the old people’s stories. Although they heard the poet reading his poems on the radio, his fellow country-people mostly remember him in connection with the overall life in the village, participating in its history and fate, i. e. as a member of the village community.
