Балто-южноанатолийские изоглоссы

LTDarbe nagrinėjamos baltų – pietų anatolų kalbų izoglosos. Aptariamos luvių, lykų, karų, hetitų kalbų ypatybės ir paplitimas. Autoriaus nuomone, galima daryti prielaidą, kad iš pradžių pietų anatolų kalba buvo paplitusi labiau į Vakarus, ja buvo kalbama ir Egėjo jūros salose, ir Graikijos žemyne, kur po graikų persikėlimo liko luvių substrato pėdsakų, ypač toponimikoje. O pietų anatolų regioną pagal jo pirmykštę lokalizaciją galima vadinti ir vakarų anatolų regionu, kurio šaknys – indoeuropiečių dialekte. Pažymima, kad šis dialektas skyrėsi nuo šiaurės anatolų arba ankstyvojo rytų anatolo ir iš dalies – nuo į jį panašaus lydų dialekto. Teigiama, kad laikui bėgant, kai pietų anatolų kalbomis imta kalbėti tik Mažojoje Azijoje, tiek pietų (senasis vakarų), tiek šiaurės (senasis rytų) – anatolų dialektai pateko į vieną kalbinę zoną, o dėl ilgalaikių kontaktų kalbos suartėjo. Autorius rekonstruoja pradinį dialektą, kuriame atsispindi izoglosos, jungiančios pietų anatolų dialektą su kai kuriais kitais indoeuropiečių dialektais, taip pat su baltų dialektu. Iš pradžių pateikiamos fonologinės, vėliau morfologinės ir leksinės izoglosos. Pažymima, kad nors pateiktos izoglosos yra pakankamai iškalbingos, galutines išvadas apie pietų anatolų dialekto vietą indoeuropiečių dialektų šeimoje galima daryti tik po gerokai detalesnių tyrimų. Atkreipiamas dėmesys, kad dėl tokių tyrimų stokos iki šiol nėra aišku, kiek baltų- anatolų panašumai susiję su hetitų, o ne su luvų dialektais.Reikšminiai žodžiai: Afrikata; Anatolų kalbos; Baltų kalbos; Ide. prokalbė; Ide. tarminės grupės; Izoglosa; Izoglosos; Pučiamieji priebalsiai, palatalizacija; Sateminės kalbos; Affricates; Anatolian languages; Baltic languages; Fricative consonants, palatalization; Indo-European dialectal groups; Isogloss; Isoglosses; Proto-Indo-European language; Satem languages.

ENThe work analyses isoglosses in Baltic and South Anatolian languages. Peculiarities and the spread of Luwian, Lycian, Carian and Hettite languages are discussed. According to the author, it can be presumed that at first the Anatolian language was spread in the West. It was spoken on Aegean islands and the Greek land, where traces of Luwian substrate, especially in toponymy, was found after the migration of the Greeks. The south Anatolian region can be referred to as the western Anatolian region according to its primary localisation. It is noted in the article that this dialect differed from northern Anatolians. The author claims that with time south Anatolian languages were spoken only in Asia Minor, and the south (old west), and the north (old east) Anatolian dialects were used in one linguistic area. The author reconstructs the initial dialect, which reflects the isoglosses uniting the south Anatolian dialect with certain other Indo-European dialects, as well as with the Baltic dialect. First of all, phonologic isoglosses are presented. They are followed by morphological and lexical isoglosses. The author notes that although the presented isoglosses are rather eloquent, the final conclusions about the place of the south Anatolian dialect in the family of Indo-European dialects can be made only after considerably thorough studies are performed. He also draws attention to the fact that due to the shortage of such studies, the relation of the similarities of the Baltic and Anatolian dialects to the Hittite dialect and not the Luwian dialect remain unclear.