Rusų kalbos vaidmuo stiprinant sovietinį tapatumą ir nacionalinė politika sovietinėje sistemoje 8-9 dešimtmetyje
LTKomunistinėje ideologijoje tautų suartėjimas buvo laikomas natūraliu istoriniu procesu, tad kyla klausimas, ar ši politika nebuvo valdžios agresyviai forsuojama, iškeliant ne natūralius, o „iš viršaus nuleistus“ kultūrinės homogenizacijos projektus. Straipsnyje siekiama įvertinti, ar XX a. 8–9 deš. Sovietų Sąjungos valdžia rusų kalbą pasitelkė kaip sąmoningą nacionalinės politikos, proteguojančios rusišką kultūrą, dalį. Tokios prielaidos analizuojamos nagrinėjant tuo metu Maskvos inicijuotų rusų kalbos mokymo stiprinimo priemonių santykį su viešosios retorikos pokyčiais bei tam tikrų interesų grupių „užkulisiuose“ daroma įtaka tuometinei TSKP CK vadovybei. Rusų kalbos stiprinimo, rusifikacijos politika nagrinėta sovietologijos ar pokomunistinių visuomenių raidos studijų darbuose. Šiam darbui artimiausios yra A. Štromo bei V. Aspaturian pozicijos. Kadangi į pastarojo autoriaus analizę nepatenka 8–9 deš. vykusios rusų kalbos stiprinimo politikos tyrimas, tikslinga rusifikacijos tendencijų analizę pratęsti, papildomai pažvelgiant ne tik į išorinį rusų kalbos stiprinimą, bet ir į valdžios kuluaruose vykusios interesų kovos įtaką nacionalinei politikai. Straipsnyje naudojami šaltiniai, rasti Rusijos ir Lietuvos archyvuose – TSKP CK ir SSRS Švietimo ministerijos dokumentai, LKP CK bei LSSR Švietimo ministerijos dokumentai, apimantys maždaug 1975–1989 m. laikotarpį. Šiame darbe taip pat svarbūs pavienių pateikėjų lietuviškosios nomenklatūros tematika pastebėjimai, to meto liudininkų atsiminimų medžiaga ir sovietinę sistemą nagrinėjusių Vakarų mokslininkų pastabos.Reikšminiai žodžiai: Kalbos politika; Nacijų suartėjimas; Nacionalinė politika; Rusų kalba; Sovietinis tapatumas; Sovietinė okupacija; Sovietinė politika; Sovietų valdymas; Tarybinė liaudis; Tautinė tapatybė; Taškento konferencija; Švietimas; Education; Integration of Nations; Language Policy; National Identity; National policy; Russian language; Soviet Occupation; Soviet identity; Soviet people; Soviet policy; Soviet rule; Tashkent Conference.
ENIntegration of nations was considered a natural historical process in Communist ideology; therefore, a question arises whether this policy was not aggressively forced by the government, emphasising not natural cultural homogenization projects but those “commissioned from the top”. The paper aims to evaluate whether in the 1970s–1980s the Soviet authorities used the Russian language as the part of national policy protecting Russian culture. These preconditions are analysed by examining the relationship of measures strengthening the teaching of Russian, initiated by Moscow, with changes in public rhetoric and the influence on the then leadership of the Central Committee (CC) of the Soviet Union Communist Party (SUCP) exerted at the “backstage” of certain interest groups. The policy of strengthening the Russian language, Russification, has been investigated in the studies of Sovietology or the development of post-Communist societies. The positions held by A. Štromas and V. Aspaturian are closest to this study. Since the study of the policy of strengthening of the Russian language pursued in the 1970s–1980s is not included in the analysis of the latter author, the analysis of Russification tendencies should be continued, additionally looking at the influence of the conflict of interests of the government on national policy. The paper uses the sources from Russian and Lithuanian archives: documents of the SUCP CC and the USSR Ministry of Education, documents of the CC of the Lithuanian Communist Party and the Lithuanian SSR Ministry of Education, covering the period of 1975–1989. The paper also refers to the observations of individuals on Lithuanian nomenclature, the memoirs of the contemporaries as well as the remarks of Western scientists who examined the Soviet system.
