Происхождение формы "yrà" 3 лица настоящего времени глагола "быть" в литовском языке : (обзор исследований и попытка новой интерпретации)

LTStraipsnyje aptariama lietuvių kalbos esamojo laiko veiksmažodžio „būti“ 3 asmens forma „yra“, turinti amžius siekiančią istoriją. Tačiau nežiūrint į formos archajiškumą jos kilmė iki šiol nėra visiškai aiški: vis dar tęsiasi diskusija tiek dėl pirminės morfologinės šios formos klasifikacijos, tiek dėl jos etimologijos. Praėjus daugiau nei šimtui metų galima teigti, jog „yra“ vis dar išlieka neįveikiamu galvosūkiu baltų kalbų veiksmažodžio morfologijos istorijoje. Pradinėje šio veiksmažodžio tyrimų stadijoje būta bandymų rasti analogijų kitose indoeuropiečių kalbose. Vėliau, jau dabartiniais laikais, radosi tendencija traktuoti „yra“ kaip pietų baltų kalbų naujadarą, sudarytą iš tam tikrų elementų, įvardžių ar net jaustukų, kurių formos buvo tematizuotos arba susiliejo su pirminės formos „esti“ elementais. Straipsnyje, laikantis chronologinės tvarkos, pirmiausia tiriamos hipotezės, „yra“ siejančios su latvių ir kitų indoeuropiečių kalbų duomenimis ir laikančios šią formą archajiniu palikimu. Po to aptariamos hipotezės, kurios formą „yra“ laiko išimtinai lietuviška ir latviška inovacija.Reikšminiai žodžiai: Baltų kalbos; Etimologija; Latvių kalba; Lyginamoji kalbotyra; Veiksmažodis; Comparative linguistics; Etymology; The Baltic languages; The Latvian language; The Lithuanian languages; Verb.

ENThe article discusses the form of the verb “būti” (“to be”) in the present tense in the third person – “yra”, which has a history of many centuries. Nevertheless, irrespective of the archaism of the form, its origin is still not completely clear: the debate is still going on both on the original morphological classification of this form and on its etymology. After more than a hundred years, it can be stated that “yra” still remains an insurmountable puzzle in the history of morphology of the Baltic language verb. At the beginning stage of studies dedicated to this verb, there were attempts to find similarities in other Indo-European languages. Later, already in modern times, there appeared a trend to interpret “yra” as a neologism of southern Baltic languages, which had been composed of certain elements, pronouns or even interjections, whose forms had been thematised or had merged with elements of the primary form “esti”. The article, in a chronological order, first studies the hypothesis linking “yra” with the data of the Latvian and other Indo-European languages and considering this form as archaic heritage. Then it discusses the hypothesis that consider the form “yra” an exclusively Lithuanian and Latvian innovation.