Monetų padirbinėjimo priemonės ir medžiagos Lietuvos Vilniaus ir Vilniaus gubernijose XIX a. - XX a. 2 dešimtmetyje

LTRusijos Imperijoje pinigų padirbinėjimas buvo paplitęs nusikaltimas, juo nuo seno užsiėmė įvairių socialinių grupių atstovai. Nors tarp kitų kriminalinių nusikaltimų pinigų padirbinėjimas ir nebuvo populiariausias, nuostoliai, kuriuos patirdavo valstybė ir visuomenė, neabejotinai gerokai pranokdavo kitų nusikaltimų žalos dydžius. Kokiais gamybos būdais ir technologijomis jiems tai pavykdavo pasiekti, ir analizuosime šiame straipsnyje. Nei lietuviškoje, nei XIX a. Rusijos nusikaltimų istoriografijoje šis klausimas iki šiol netyrinėtas. Nelegalioje monetų gamyboje vyravo du pagrindiniai būdai – liejimas ir kaldinimas. Įrankių panaudojimas priklausė nuo monetų gaminimo būdo: padirbinėjant liejimo būdu naudotos formelės, o kaldinimo – spaudai. Vietiniai nusikaltėliai naudojo abu būdus, nors kitur pasitelkdavo ir plakiravimą. Šios technologijos vietiniai „pinigų meistrai“ nenaudojo, ypač retai naudoti ir spaudų pakaitalai – replės su išraižytais klastojamų monetų vaizduliais. Įrankius nusikaltėliai dažniausiai pasidarydavo patys, retsykiais juos užsakydavo pagaminti. Liejimo formelės gamintos iš įvairių organinės ir neorganinės kilmės medžiagų, tačiau visų jų konstrukcija ir forma buvo panašios. Dažniausiai naudotos dviejų konstrukcinių tipų formelės, joms pasigaminti reikėjo 2-4 nesudėtingų technologinių operacijų. Pirmojo tipo formelių korpusas kartu buvo ir užpildas, kuriame buvo įspaudžiamas monetos atspaudas. Antrojo tipo formelių korpusai gaminti iš vienos medžiagos, o užpildas – iš kitų. Visos jos turėjo dvi dalis (puses), kurių kiekvienoje buvo atspaudžiama viena monetos pusė. Padirbinėjant monetas pirmojo tipo medinėmis formelėmis buvo galima pagaminti labai ribotą monetų skaičių, kadangi karštas metalas greitai išdegindavo formelėse įspaustą monetos atspaudą.Monetų atvaizdai jose išdegdavo neryškiai, todėl klastotės turėjo blogesnės kokybės vaizdulį. Padirbinėjant antrojo tipo liejimo priemonėmis buvo galima padirbti daugiau monetų ir išgauti geresnės kokybės klastočių vaizdulį. Tačiau šios irgi turėjo trūkumų. Vietiniai nusikaltėliai naudojo ir vienpuses formeles: nesujungtose plokštelėse išliedavo po vieną monetos pusę, kurias vėliau suklijuodavo. Dažnai jų korpusai gaminti tik iš lipnių ir greitai stingstančių medžiagų: molio, kreidos, o nuo XIX a. pabaigos – gipso, netgi medžio (beržo) kerpių. Formelių pagaminimo laiko ir lėšų sąnaudos buvo minimalios, o gamybai reikėjo vienintelės medžiagos, todėl jas lengvai pasidarydavo bet kas, net ir įkalinimo įstaigose bausmę atliekantys nusikaltėliai. Žymiai rečiau pasitaikantis, sudėtingesnis ir profesinio pasirengimo reikalaujantis monetų padirbinėjimo būdas buvo jų kaldinimas spaudais. Juos pagaminti buvo sudėtingiau nei formeles, kadangi reikėjo turėti profesinių įgūdžių: raižymo metale patirties, mokėti tiksliai nukopijuoti ir perkelti monetos vaizdulį ant spaudo, taip pat turėti specialius raižymo, graviravimo įrankius bei įtvarus. Dėl šių priežasčių spaudai dažniau buvo užsakomi metalo apdirbimo meistrams ir graveriams, nors tai nemažai kainuodavo. Gebantieji mėgindavo pasidaryti patys. Todėl padirbinėjimas šiais įrankiais buvo itin retai naudotas klastojimo būdas. Klastočių ruošiniams ir liejimo formelėms pasigaminti buvo naudojami įvairūs įrankiai: dildės, plaktukai, kūjai, žirklės, replės bei žnyplės, varinių vielučių teptukai, poliravimo įrankiai, peiliai. Ugnies temperatūrai pakelti naudotos iš plunksnų pasidarytos vėduoklės, kūrenimui – žarstekliai. Pagalbines priemones sudarė kasdienėje veikloje, buityje naudojami įrankiai ir lengvai pasigaminamos priemonės. [...]. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Klastotės; Monetos; Monetų padirbinėjimas; Padirbinėjimo būdai, medžiagos ir technologija; Rusijos imperija (Russian Empire); Vilniaus gubernija; Vilnius; Coin forgery; Coins; Counterfeit; Means and techniques of forgery; Russian Empire; Vilnius; Vilnius governorate.

ENIn the Russian Empire, money forgery was a widespread crime practiced by representatives of various social groups since olden times. Although it was not the most popular on the list of crimes, the losses experienced by the state and society undoubtedly surpassed the amount of losses incurred by other crimes. The aim of this paper is to survey the means and techniques of money forgery. This issue has not been analyzed either in Lithuanian or Russian historiography of 19th c. crimes. In the production of forged coins, two main techniques prevailed - casting and striking. The use of tools depended on the means of production: in casting, moulds were used, and in striking - dies. Local criminals used both techniques, and occasionally employed metal plating. The local "money wizards" did not use the latter technique, and seldom employed die substitutes - a pair of pincers with carved images of the forged coins. The criminals mostly made the tools themselves, or sometimes had them made. Casting moulds were produced from various materials, but their construction and form was similar. Moulds of two constructional types were mainly used, and it took from 2 to 4 simple technological operations to produce them. The frame of the moulds of the first type also served as a filling in which the face of the coin was imprinted. The frames of the moulds of the second type were produced from one material, and the filling - from another material. All of them had two parts (sides), and in each of them one side of the coin was imprinted. The wooden moulds of the first type allowed producing only a very limited number of coins, because hot metal soon burned the imprint of the coin in the mould. The images of coins were burned quite indistinctly in these moulds, thus the forgeries had an image of worse quality. In using the second type of moulds more coins could be forged and a better quality of the image could be achieved. However, they had some drawbacks as well.Local criminals also used one-sided moulds: they used to cast two sides of the coin in separate forms and later glued them together. Their frames were often produced from sticky and quickly hardening materials: clay, chalk, from the end of the 19th c. - gypsum, or even wood (birch-tree) lichen. Their production was not time or money consuming, and only one material was needed, thus anyone including criminals serving their sentences in prison could easily produce them. Much more rare and complicated means of coin forgery requiring professional training was striking with dies. In order to produce dies, professional skills were needed: some experience of metal engraving, making a precise copy of the coin image and transferring it onto the die, and having special engraving tools and settings. Due to these reasons, dies were more often produced by masters of metal processing and engravers, which made them quite costly. If they could, forgers tried to make them themselves. Thus forgery using this type of tools was used extremely seldom. The tools used for the production of blanks and moulds were: files, hammers, sledgehammers, scissors, pincers and pliers, brushes of copper wires, polishing tools, and knives. To increase the temperature of fire, fans made from feathers were used, and fire was kindled with pokers. Easily made tools used in daily household activities were employed as auxiliary means. Special tools meant exclusively for this work were used very seldom. Forgers chose cheap easily accessible metals often used in daily life and suitable for production, whose physical qualities corresponded with the requirements set for a concrete means of forgery as a raw material for forged coins. In casting, softer metals with a l ow melting point, and in striking - firmer and glossier metals were most often used. [...]. [From the publication]

• Archeologija / Archaeology
• Istorija / History