Masonai Lietuvoje 1816-1821 m.: atsikūrimas ir veikla

LTŠviečiamasis amžius, užvaldęs idėjų skleidimo sferą, asmens tobulėjimo ir naudingumo visuomenei poreikiui suteikė institucinę formą: nuo XVIII a. pr. Europoje pasklido masonų draugijos. 1816-1821 m. Lietuvoje veikusi masonų draugija buvo Šviečiamojo amžiaus idėjų sklaidos rezultatas. Į ją įsitraukė siauras visuomenės sluoksnis (istorinėje literatūroje kalbama apie 700 asmenų grupę), tačiau tai buvo jos aktyviausia dalis. Kaip žinoma, Lietuvos visuomenė XVIII a. pab. - XIX a. pr. neturėjo realių galimybių spręsti politinių ir socialinių konfliktų, galbūt dėl šios priežasties itin patraukli tapo idėja keisti pasaulį per sąmoningą poveikį žmogui, krikščioniškų vertybių humanizavimą ir visuomenei naudingą veiklą. Nors XIX a. pr. masonai orientavosi į viduramžiškas struktūrines ir kultūrines formas, naudojo archaišką slaptų ženklų ir simbolių kalbą, suprantamą tik išrinktiesiems, jų veikloje mažiausiai įžvelgtina mistika ir atotrūkis nuo realaus gyvenimo. Lietuvos ložėse rinkosi veiklūs, racionalaus mąstymo žmonės. Abstrakčiai absoliučios tobulybės idėjai jie suteikė naują turinį. Masonai aiškiai skyrė sutartinį sąlyginumą, suteikiantį draugijai paslaptingumo bei teatrališkumo elementų, ir pozityvią veiklą, ieškodami būdų pasitarnauti visuomenės pažangai ir itin didelį dėmesį skirdami filantropijai. Išlikę šaltiniai neleidžia kalbėti apie masonų poveikį legalioms ir pusiau legalioms studentų bei inteligentijos draugijoms, klestėjusioms Lietuvoje 1817-1823 m. Taip pat apie jų angažavimąsi konspiracinei politinei veiklai. Tie šaltiniai, kuriais šiandien galima remtis, rodo uždarą organizaciją, kupiną norų skleisti šviesą ir gėrį, tačiau nepasirengusią atsigręžti į objektyvias vertybes: laisvę, istoriją, tautą ir išsivadavimo viltį.Reikšminiai žodžiai: Didieji Tautiniai Rytai; Labdarybė; Lietuvos Rytai; Lietuvos masonai; Ložė; Masonai; Masonystė; Masonų ložė; Mykolas Dluskis; Varšuva; Vilniaus universitetas (VU; Vilnius University); Vilnius; Šviečiamasis amžius; „Tobuloji vienybė“; „Uolusis lietuvis“; Age of Enlightenment; Freemasonry; Freemasons; Lodge; Masonic lodge; Michal Dluski; Philanthropy; The Grand National Orient; The Lithuanian Freemasons; The Orient of Lithuania; Vilnius; Warsaw; „The Perfect Unity“ („Tobuloji vienybė“); „The Zealous Lithuanian“ („Uolusis lietuvis“).

ENThe Age of Enlightenment institutionalised people's need for improvement and usefulness to society: the society of Freemasons spread in Europe from the early 18th c. It was the result of the spread of ideas of the Age of Enlightenment. It involved a narrow social layer (700 persons), however, it was its most active part. The Lithuanian society of the late 18th–early 19th c. had no real possibilities of solving political and social conflicts; perhaps due to this the idea of changing the world through the conscious of people, Christian values, and activities beneficial to society became especially attractive. Despite the fact that at the beginning of the 19th century the Freemasons were oriented towards Medieval structural and cultural forms and used an archaic language of secret signs and symbols, which was understandable only for the initiated, one should see in their activities at least mysticism and a break from real life. Active, rationally thinking people congregated in Lithuania's lodges. They endowed the abstract idea of the absolute perfection with a new content. The Freemasons clearly bestowed a concerted conventionality, providing the Society with elements of secrecy and theatricality as well as with positive activities that sought ways for the society to advance. The surviving sources do not allow any mention to be made about the effect of the Freemasons on the legal and semi-legal societies of students and the intelligentsia, which flourished in Lithuania in 1817–1823. The sources, which can be based on today, present a closed organisation full of aspirations to bring light and good, however, not prepared to consider objective virtues: freedom, history, nation and hope for liberation.