Kolektyvinės derybos Lietuvoje
LTPaskelbus Lietuvos Nepriklausomybę tiek darbdaviai ir tiek darbuotojai buvo priversti nuo įstatymais smulkiai reglamentuotų darbo santykių staiga pereiti prie laisvų susitarimų sistemos. Tai buvo ganėtinai sudėtingas ir įdomus laikotarpis, nes abi pusės tam nebuvo pakankamai pasiruošusios. Todėl tarpusavio santykiai evoliucionavo kartu. Dabar galima teigti, kad per penkiolika Lietuvos Nepriklausomybės metų įvairiose įmonėse ar organizacijose susiklostė tam tikros socialinės partnerystės tradicijos, tačiau tiek profesinių sąjungų, tiek darbdavių atstovų bei j ų organizacijų patirtis sudarant kolektyvines sutartis yra labai skirtinga. Skiriasi ir atskirų organizacijų derybinė kultūra, galimybės pasiruošti deryboms, intelektualiniai derybininkų pajėgumai, galimybė gauti informaciją. 1991 metais po ilgų diskusijų pagaliau LR Seimas priėmė Kolektyvinių sutarčių ir susitarimų įstatymą, vėliau buvo ratifikuotos Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) konvencijos Nr. 98 ir Nr. 154 tuo būdu įstatymiškai buvo įtvirtinta teorinė kolektyvinių sutarčių galimybė. Vadovėliu "Kolektyvinės derybos Lietuvoje" siekiama užpildyti esamas spragas socialinės partnerystės bei kolektyvinių derybų srityse, sustiprinti darbuotojų teisių gynimą ir atstovavimą visoje šalyje per kolektyvines sutartis.
- Kolektyvinių santykių valdymo plėtra įmonių konkurencingumo stiprinimui / Danguolė Šavareikienė. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 2012, Nr. 1 (25), p. 28-36.
- Šakos kolektyvinių derybų institutas viešajame sektoriuje / Daiva Petrylaitė. Teisė. 2008, t. 66 (2), p. 7-20.
