Russification and the Lithuanians, 1863-1905

LTStraipsnyje analizuojama Rusijos imperijos valdžios vykdyta Lietuvoje rusinimo politika – lietuvių kultūros ir kalbos suvaržymai po 1863 m. sukilimo iki 1905 m. revoliucijos. Siekiama išsiaiškinti, kuo vyriausybė grindė antilietuviškų priemonių taikymą, kokiu mastu siekta kultūriškai asimiliuoti („surusinti“) lietuvius. Aptariami keturi klausimai, išryškinantys oficialių valdžios institucijų požiūrį į lietuvius kaip „potencialius lenkus“, kaip „potencialius rusus“, atskleidžiantys požiūrį į lietuvių konfliktą su lenkais ir lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Rusijos imperijos valdžios požiūris į lietuvius 1863-1905 m. beveik nekito. Jie laikyti potencialiai pavojingais Rusijos interesams. Valdžia beveik neskyrė dėmesio jų tautinėms teisėms, tik stengėsi išlaikyti regione taiką, slopindama lenkų įtaką. Imperijoje taikyta rusinimo koncepcija buvo konservatyvi, XIX a. antrojoje pusėje išryškėję masinio tautinio atgimimo potencialas nebuvo įvertintas. Manyta, kad valstietiška lietuvių kultūra, kaip ir kitų mažųjų tautų, pasmerkta asmimiliacijai net netaikant prievartinių priemonių. Įsitikinimas, kad didžiausią pavojų imperijos interesams regione kelia aukštesnės kultūros lenkai, skatino valdžios institucijas paremti prieš juos nukreiptą lietuvių judėjimą. Tačiau tai sudarė sąlygas suformuoti stiprų nepriklausomą lietuvių tautinį judėjimą, nukreiptą ir prieš rusų, ir prieš lenkų pretenzijas etniniame lietuvių regione.Reikšminiai žodžiai: Sukilimas, 1863-1864 (Lenkijos ir Lietuvos sukilimas; Sausio sukilimas; January Uprising); Carinė administracija; Katalikų Bažnyčia; Kauno gubernija; Kultūrinė asimiliacija; Lietuviai; Tautinis atgimimas; Michailas Nikolajevičius Muravjovas; Nacionalizmas; Polonizacija; Rusifikacija; Rusijos imperija (Russian Empire); Suvalkų gubernija; Tautinė politika; Vilniaus gubernija; Culture assimilation; Lithuanians; Mikchail Nikolayevich Muravyov; Nationalism; Nationality policy; Russian Empire; Russification; The Catholic Church; The Kovno Governorate; The Lithuanian National Revival; The Polonisation; The Russian Empire; The Russification; The Suwalki Governorate; The Uprising of 1863; The Vilna Governorate; Tsarist administrators.

ENThe article analyses the Russification policy pursued by the Russian Empire in Lithuania –restraint of Lithuanian culture and language after the 1863 rebellion and before the 1905 revolution. The objective was to find out on what the government based the application of anti-Lithuanian measures and the extent to which it was sought to culturally assimilate (“to russify”) Lithuanians. Four issues are discussed, highlighting the official attitude authorities towards Lithuanians as “potential Poles”, as “potential Russians”, revealing the approach towards the conflict between Lithuanians and Poles, and ban on the Lithuanian press in Latin Lithuanian letters. The attitude of the government of the Russian Empire towards Lithuanians remained almost unchanged in 1863-1905. They were considered potentially dangerous to Russian interests. The government almost neglected their national rights, only tried to keep the peace in the region suppressing the Polish influence. The Russification concept applied in the Empire was conservative, and the potential of mass national revival that revealed itself in the second half of the nineteenth century was not assessed. It was believed that the Lithuanian peasant culture, like that of other small nations, was condemned to assimilation even without the application of coercive measures. The belief that the greatest threat to the Empire’s interests in the region was posed by higher-civilised Poles encouraged authorities to support the Lithuanian movement against them. However, this enabled formation of a strong independent Lithuanian national movement directed against both the Russian and Polish claims in the ethnic Lithuanian region.