Luomas, kuris suvokė savo likimą

LTXIX a. viduryje, valstiečių emancipacijos išvakarėse, Lietuvos bajorija suvokė artėjančius socialinius ir ekonominius pokyčius. Pokyčiai iškėlė bajorijos statuso visuomenėje klausimą. Straipsnyje daugiausiai dėmesio skiriama bajorijos ateičiai, bajorijos sluoksnių kaitai, jos statusui ir uždaviniams besikeičiančioje visuomenėje, santykiams su kitomis socialinėmis grupėmis. Šie tyrimo aspektai yra didesnės problemos dalis, t. y. bajorijos integracijos į modernėjančią visuomenę XIX a. antrojoje pusėje ir XX a. pradžioje. XIX a. konservatyvioji Lietuvos bajorija laikėsi nuostatos, kad ji turi būti visuomenės elitu, nes nuo senųjų laikų bajorija valdė ir saugojo tą visuomenę. Vadovavimas visuomenei pateisintų ir kartu užtikrintų bajorijos egzistavimą. Jos vyravimas visose gyvenimo sferose buvo suprantamas kaip pareiga, pašaukimas ar net pasišventimas, o ne privilegijuoto statuso rezultatas.Vadovavimas visuomenei reiškė ekonominį, visuomeninį bei kultūrinį aktyvumą, turėjusį ne tik luomo pozicijoms išsaugoti reikšmingą tikslą, bet ir tautinę misiją. Bajoriškoje sąmonėje tautos vertybes tapatinant su bajoriškomis, bajoro dvarą laikant tautinių tradicijų bei vertybių sergėtoju, bajorų luomo tęstinumas ir jo gyvybingumas buvo prilyginamas tautiškumo bei tautos išsaugojimui. Šiuo požiūriu bajorijai buvo svarbu apginti savo vyraujančias pozicijas visuomenėje nuo naujai iškylančių socialinių grupių – inteligentijos ir valstietijos – konkurencijos, primesti joms savo vertybes. XIX a. viduryje Lietuvos bajorijoje vyko luomo konsolidacijos procesas. Bajorų luomą vis labiau linkstama apriboti tik žemės nuosavybę turinčiais luomo atstovais. Atsiribojama nuo naujosios turto aristokratijos ir nuskurdusios bajorijos. Taigi, bajorija formuojasi į konsoliduotą, materialine padėtimi, gyvenimo būdu, kultūrine bei tautine orientacija vieningą grupę. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Bajorijos integracija į XIX a. II pusės visuomenę; Dorybės; Kilmingųjų luomas; Lietuvos bajorija; Socialinė integracija; Valstiečių emancipacija; XIX a. visuomenė; Integration og nobility of second half of the 19th century; Lithuanian Nobility; Noble estate; Peasants emancipation; Social integration; Society of the 19th century; The Lithuanian nobility; Virtues.

ENIn the middle of the 19th century, on the eve of peasants' emancipation, the Lithuanian nobility perceived the approaching social and economic changes. These changes were supposed to question the status of the nobility within society. The article mainly focuses on the discussion of the issues related to the nobility's perspectives, a shift in the structure of the nobility, the status and tasks of the nobility within the changing society, as well as its relations with other social groups. The investigated aspects are a part of a bigger problem, - i.e. integration of the nobility into the society of Lithuania in the second half of the 19th and the beginning of the 20th centuries, which was under going modernization. In the mind of the 19th century the conservative nobility in Lithuania fostered the conviction that it should keep playing the role of social elite in the future since the nobility had ruled and protected the society for ages. In the mind of the nobility the function of ruling the society was the key factor in proving their existence. However, their predominance in all spheres of life was treated as a duty, calling or even devotion, but not as an outcome of a privileged status of the nobility.Ruling the society signified the economic, public and cultural activity, which was of vital importance in preserving the estate's positions. At the same time this activity was identified with the national mission. The nobility used to identify national virtues with noble ones, while the nobleman's manor house was considered to be the guard of national traditions and virtues. Therefore, the continuation and vitality of the nobility was seen as a way to preserve nationality and nation as such. From this point of view, the nobility felt it necessary to defend its predominant position within the society against newly manifested social groups - intelligentsia and peasantry - and to cast their virtues over them. In the middle of the 19th century occurred consolidation of the nobility. There was a tendency then to limit the nobility to persons having a certain amount of land property. The new rich aristocracy, as well as impoverished nobility, were left aside. The nobility was transforming into a closed social group which shared a similar position with respect to property, a life-style, a cultural and social orientation. [text from author]